2017/03/13

svetima sau


noriu būti aikštinga, įnoringa ir tuo pačiu abejinga. ant visko nusispjovusi, nes iš tikrųjų viskas per daug rūpi. iššvaisčiusi savo sielos tyrumą, bet pasilikusi skaistų liūdesį ir nesuterštą tikėjimą utopiniu gėriu. noriu būti nuotaikomis varoma, impulsyvi ir, nors supančiota šitiekos jausmų, laisva nuo įvaizdžių, lūkesčių ir talentų, kurių nepanaudoti yra šventvagystė. noriu būti ta atmata, nusitrynusi menininkė, kuri bjauri žmonėms iš tikrųjų tik todėl, kad jie pavydi jai laisvės ir drąsos. noriu leisti sau atrodyti taip, kaip jaučiuosi, o ne taip, kaip noriu save pateikti. aš jau dabar elgiuosi ne taip, kaip reikia ir kontroliuoju save ne pagal kažkieno taisykles. kontroliuoju save pagal savo pačios taisykles, bet koks skirtumas? juk tai vis tiek nenatūrali kontrolė. o norėčiau būti menas. menas, nemokantis nuslėpti, kad kraujuoja. ne tam, kad kiti gailėtųsi, o tam, kad būtų tuo, kas yra.

nesuprantu savęs, niekaip nesuprantu. nemeluoju ir būnu nuoširdi, bet per gerai išmokau perdėlioti savo emocijas. padėti ekspozicijai tinkamesnes į priekį, nugrūsti bjauresnes giliau ir pasilikti jas tinkamesniam laikui. sudarau jausmų tvarkaraštį ir nebemoku jo nesilaikyti.