2017/01/26

kodėl užsiimu tuo, kuo užsiimu | blog'as anglų kalba


kartais, kai būnu viena namie, kas nors paklausia, ką veikiu. sakau, kad nieko. o "nieko" reiškia, kad veikiu tai, kaip ir visada - ką nors rašau, retušuoju nuotraukas, groju, montuoju kokį video arba rašau dar vieną scenarijų, kurį tikriausiai išmesiu. kažin, ar tai lygu niekui. turbūt, ne. mąstant didesniais matais, tai lygu niekui, šitas apsikrovimas darbais lygus lygiai tam pačiam, kaip ir nieko neveikimas, nes vis tiek iš to nebus jokios išliekamosios vertės. net jei atrodys, kad ji yra, jos niekada nebus. bet didesniais matais nemąstau, kai apsikraunu visokiais projektais. gal dėl to, kad darau tai ne dėl išliekamosios vertės, o dėl akimirkos, nes tik kurdama aš galiu jaustis gyva. prireikė daug laiko, kol tai supratau, bet aš gyva tik tada, kai kuriu, kad ir kas tai bebūtų - didelė drobė, mažas eskizas, eilėraštis, paprastas dienoraščio įrašas, niekam tikęs megztas šalikas. o visais kitais atvejais miegu. ruošiuosi gyvenimui arba ilsiuosi nuo gyvenimo.

aš tikiu, kad žmogus gali būti laimingas tik kurdamas. neįsivaizduoju alternatyvos. kažką vis tiek turi kurti. meną, muziką, pagalbą, maistą, vaikus. kažką. galbūt sprendžiu pagal save, bet kad ir kaip bandau įsivaizduoti, gyvenimas nekuriant atrodo kaip gyvenimas stovint vietoje. galbūt kada nors viską suprasiu kitaip.

kartais pati save keikiu, kad dažniausiai į lovą atsigulu trečią nakties, nes turiu tiek daug nuveikti. keikiu save, kad šitaip gadinuosi sau sveikatą - galvoju per daug, jaudinuosi per daug, stengiuosi per stipriai. aukoju save tiek fiziškai, tiek psichologiškai tam, kad išspausčiau kažką. kažkokį "meną". kartais atrodo, kad tik įdėjus gabalėlį savęs, lašą savo kraujo į kažkokį kūrinį, jis bus vertas kažko daugiau, nei visiškai nieko. galiausiai ir to kažko daugiau nebūna gana. bet kad ir kaip tai vargintų, kad ir kaip skaudintų ir sunktų, neįsivaizduoju kito varianto. galima kurti "normaliai", bet tai, ką darau dabar, man priimtiniausia. skaudžiausia, bet tai vienintelis būdas jaustis tokia gyva.

tikiu, kad menas turi kažką stebuklingo. kažką nepaaiškinamo. bet kokia kūryba turi kažką nepaprasto. ir tai mane labai stebina, žavi. kuriantys žmonės yra kitokie, jie patys savyje turi kažką nepaprasto. manau, kad tas nepaprastumas turi savybę gydyti. jis gali užlopyti visas žaizdas ir padėti kitiems žmonėms užlopyti savąsias. jis gali padėti suprasti, nes kartais žodžių yra per mažai.

žalodama save tikiuosi kada nors išgyti.

čia dalinuosi savo kūryba ir neplanuoju to apleisti. bet sukūriau blog'ą, kur noriu rašyti apie kūrybą. anglų kalba, todėl truputį baisu, bet tuo pačiu įdomu ir nekantrauju, kas iš to išeis.

jeigu kartais būtų įdomu, jį galima rasti čia.

3 komentarai: