2017/01/28

drugelių tinkleliai


mes nieko nesugebam gerai
nevykėliai, semiantys orą
drugelių tinkleliais
kvailiai, gaudantys meilę
prakiurdytomis širdimis
mes nieko nesugebam gerai
krentam, voliojamės
ir šypsomės kruvinais veidais

2017/01/26

kodėl užsiimu tuo, kuo užsiimu | blog'as anglų kalba


kartais, kai būnu viena namie, kas nors paklausia, ką veikiu. sakau, kad nieko. o "nieko" reiškia, kad veikiu tai, kaip ir visada - ką nors rašau, retušuoju nuotraukas, groju, montuoju kokį video arba rašau dar vieną scenarijų, kurį tikriausiai išmesiu. kažin, ar tai lygu niekui. turbūt, ne. mąstant didesniais matais, tai lygu niekui, šitas apsikrovimas darbais lygus lygiai tam pačiam, kaip ir nieko neveikimas, nes vis tiek iš to nebus jokios išliekamosios vertės. net jei atrodys, kad ji yra, jos niekada nebus. bet didesniais matais nemąstau, kai apsikraunu visokiais projektais. gal dėl to, kad darau tai ne dėl išliekamosios vertės, o dėl akimirkos, nes tik kurdama aš galiu jaustis gyva. prireikė daug laiko, kol tai supratau, bet aš gyva tik tada, kai kuriu, kad ir kas tai bebūtų - didelė drobė, mažas eskizas, eilėraštis, paprastas dienoraščio įrašas, niekam tikęs megztas šalikas. o visais kitais atvejais miegu. ruošiuosi gyvenimui arba ilsiuosi nuo gyvenimo.

aš tikiu, kad žmogus gali būti laimingas tik kurdamas. neįsivaizduoju alternatyvos. kažką vis tiek turi kurti. meną, muziką, pagalbą, maistą, vaikus. kažką. galbūt sprendžiu pagal save, bet kad ir kaip bandau įsivaizduoti, gyvenimas nekuriant atrodo kaip gyvenimas stovint vietoje. galbūt kada nors viską suprasiu kitaip.

kartais pati save keikiu, kad dažniausiai į lovą atsigulu trečią nakties, nes turiu tiek daug nuveikti. keikiu save, kad šitaip gadinuosi sau sveikatą - galvoju per daug, jaudinuosi per daug, stengiuosi per stipriai. aukoju save tiek fiziškai, tiek psichologiškai tam, kad išspausčiau kažką. kažkokį "meną". kartais atrodo, kad tik įdėjus gabalėlį savęs, lašą savo kraujo į kažkokį kūrinį, jis bus vertas kažko daugiau, nei visiškai nieko. galiausiai ir to kažko daugiau nebūna gana. bet kad ir kaip tai vargintų, kad ir kaip skaudintų ir sunktų, neįsivaizduoju kito varianto. galima kurti "normaliai", bet tai, ką darau dabar, man priimtiniausia. skaudžiausia, bet tai vienintelis būdas jaustis tokia gyva.

tikiu, kad menas turi kažką stebuklingo. kažką nepaaiškinamo. bet kokia kūryba turi kažką nepaprasto. ir tai mane labai stebina, žavi. kuriantys žmonės yra kitokie, jie patys savyje turi kažką nepaprasto. manau, kad tas nepaprastumas turi savybę gydyti. jis gali užlopyti visas žaizdas ir padėti kitiems žmonėms užlopyti savąsias. jis gali padėti suprasti, nes kartais žodžių yra per mažai.

žalodama save tikiuosi kada nors išgyti.

čia dalinuosi savo kūryba ir neplanuoju to apleisti. bet sukūriau blog'ą, kur noriu rašyti apie kūrybą. anglų kalba, todėl truputį baisu, bet tuo pačiu įdomu ir nekantrauju, kas iš to išeis.

jeigu kartais būtų įdomu, jį galima rasti čia.

2017/01/03

1080p

keista, bet gruodžio pabaigoje ir sausio pradžioje dažniausiai į galvą ateinančios mintys nėra apie tai, kaip išpildžiau ar neišpildžiau savo praėjusių metų pažadus ar kokius turėčiau susigalvoti ateinantiems. ne, dažniausiai galvoju apie tai, koks keistas padaras iš esmės yra žmogus. ir kad laikas yra tik dar vienas keistas to padaro išsigalvotas dalykas, sukurtas tam, kad butų galima savo egzistenciją suskaidyti, išskirstyti, ir kiekvieną gabalėlį išskyrus iš kitų pakelti jį prieš saulę ir grožėtis, grožėtis - koks nepaprastas mano gyvenimas, nepaprastai bjaurus, nepaprastai spalvingas, nepaprastai pilkas. nesakau, kad blogai, sakau, kad įdomu.

daug kas socialiniuose tinklapiuose kartojo, kad 2016 buvo kritimas nuo kalno stačia galva. tragedija. pirma mintis buvo, kad, tikrai, ir man. bet paskui pagalvojau, kad visai ne. ne, mano metai nebuvo tragedija ir mano metai nebuvo nuostabūs. jie buvo visokie. ir man tai nuostabu. keista, kaip į tris šimtus su puse dienų gali sutilpti tiek įvairovės, kad per tiek laiko įmanoma voliotis dugne ir kilti į debesis. keista. gražu.

šiaip ar taip, ne metai puikūs ir ne metai šūdini. tai jūs patys nuostabūs arba šūdų krūvos.

per 2016 prikaupiau visokios medžiagos - daug nuotraukų, daug video, nors visko man vis tiek atrodo per mažai ir nepakankamai gerai. galėjau daugiau, galėjau geriau, bet juk visada taip. kai kurie filmuoti gabaliukai taip ir nebuvo niekur panaudoti - daug buvo idėjų, bet tik kelios iš jų kristalizavosi į kažką su pavidalu. o tuos nepanaudotus gabaliukus sulipdžiau į vieną filmuką - du tūkstančiai šešioliktų akimirkas.


visą gruodį nesirodžiau ir nežinau, ar daug rodysiuosi sausį. turiu pasakyti, kad čia gali įvykti gana didelių pokyčių, tikiuosi, jums malonių. bus matyt, bet darbais esu apsikrovusi ir nestoviu vietoje. gal rašymą apleidau dėl to, kad nesijaučiau taip, kad paskutiniu metu tekstai būtų kam nors įdomūs. visada rašau, nes negaliu rašyti, bet ne visada skelbiu, nes galiu ir neskelbti.

žodžiu, ateityje yra planų. o dabar linkiu jums to, ko galėčiau palinkėti kiekvieną dieną vis iš naujo - būkit nuostabūs, o ne šūdų krūvos.