2017/05/18

ant juodo kalno



žodžių nereikia. yra stiprios baltos led lempos, žaibuojančios nuo scenos. pakanka jų siunčiamų Morzės abėcėlės ženklų. tu tik nekalbėk. siųsk ilgus darinius, o man net nereikės jų koduoti. kūnas pats supranta, tai tebūtų nereikalingas ir netikslus vertimas.

blyksėjimas įšaldo judesius. sustingdo juos erdvėj ir staiga viskas užtemsta. nieko nebelieka. kai balta šviesa vėl įsitvieskia, molekulės jau kitoj padėty, kitokioj kombinacijoj. niekas jų nepernešė, viskas spėjo išnykti ir vėl atsirasti, kol šviesa mirktelėjo vieną kartą. keturi epizodai per sekundę: šviesu, tamsu, šviesu, tamsu. mes esam, ir nesam, ir esam, ir nesam. nesibaigiantis ciklas, išnykstantys judesiai ir visa ryjanti tamsa.
            
karšta. liečiu ne tik tave, liečiu kiekvieną šitoje sausakimšoje tamsoje. čia kartu su lempų Morze sklinda ir garso bangos. jos vibruoja, sluoksniuojasi tokiais deriniais, kuriais dar niekad nebuvo sklidusios ir tokie deriniai jau niekada nebus atkartoti. neidealios, skirtingos pauzės, vis iš naujo ir iš naujo dūžtančio stiklo būgnai, dantis purtantys sintezatoriai ir juodą rašalą į šalis taškančios gitaros stygos. tai susipina į ilgas juostas, kurios vartosi ore, šitoj visa ryjančioj tamsoj ir vyniojasi man aplink kaklą, tada paliečia kito žmogaus delnus ir trečio plaukus. per sekundės dalį jos apskrieja visą salę, lyg murzini pavasario vėjyje sklandantys plastikiniai maišeliai ir unikalių kombinacijų juostos virsta nučiupinėta muzika. paliesta kiekvieno ji tampa mūsų, bet nespėję to suvokti jau gaudom naujas atskriejančias juostas ir glaudžiamės, liečiamės vienas prie kito per atstumą, dalinamės savo bakterijomis per vibruojančias deguonies molekules.

viso labo tik iš dalelės į dalelę perduodama energija. bangų interferencija, iššaukta didelių kolonėlių ir protingų pirštų, valdomų ekstazės. bet tik kolonėlės tinklelį palikusi energija kondensuojasi prie lubų, visos juostos plaukia ten ir pinasi, pinasi tarpusavyje. Ima lyti juodais velveto lašais ir jie varva ant mūsų, teka ant užmerktų akių vokų, suprakaitavusių alkūnės vidinės pusės linkių, suteka į duobę tarp raktikaulių ir įdubusius tarpus tarp šonkaulių. varva, teka ir laša. mes taškom rašalą aplinkui su tokiu pat intymumu kaip dalijamės seilėmis besibučiuodami. mes vienas didžiulis padaras, kurio kūno cheminėms reakcijoms būtinas oniksas. mes besidalijančios ir viena kitą naikinančios ląstelės. deguonį išnešioja muzika.

lauke kyla dūmas, bet naktis toli gražu neatrodo juoda. ji blankiai pilka, o gal mėlyna. mūsų akys jau žino, kaip iš tikrųjų atrodo juoda. kažkaip pirštų pagalvėlės išjungė mechanizmus, užgesino mirksinčius klavišus, užblokavo spaustus mygtukus. rankos kažkaip paleido būgnų lazdeles. tik niekas nematė, niekas nežino. kažkam pasibaigė cigaretės, kažkam gimė dukra, kažkas pametė lūpdažį ir kažkas išvažiavo į kitą klubą.


tik visi išėjo po vieną. net jei susikibę rankomis ar liežuviais.


2017/03/13

svetima sau


noriu būti aikštinga, įnoringa ir tuo pačiu abejinga. ant visko nusispjovusi, nes iš tikrųjų viskas per daug rūpi. iššvaisčiusi savo sielos tyrumą, bet pasilikusi skaistų liūdesį ir nesuterštą tikėjimą utopiniu gėriu. noriu būti nuotaikomis varoma, impulsyvi ir, nors supančiota šitiekos jausmų, laisva nuo įvaizdžių, lūkesčių ir talentų, kurių nepanaudoti yra šventvagystė. noriu būti ta atmata, nusitrynusi menininkė, kuri bjauri žmonėms iš tikrųjų tik todėl, kad jie pavydi jai laisvės ir drąsos. noriu leisti sau atrodyti taip, kaip jaučiuosi, o ne taip, kaip noriu save pateikti. aš jau dabar elgiuosi ne taip, kaip reikia ir kontroliuoju save ne pagal kažkieno taisykles. kontroliuoju save pagal savo pačios taisykles, bet koks skirtumas? juk tai vis tiek nenatūrali kontrolė. o norėčiau būti menas. menas, nemokantis nuslėpti, kad kraujuoja. ne tam, kad kiti gailėtųsi, o tam, kad būtų tuo, kas yra.

nesuprantu savęs, niekaip nesuprantu. nemeluoju ir būnu nuoširdi, bet per gerai išmokau perdėlioti savo emocijas. padėti ekspozicijai tinkamesnes į priekį, nugrūsti bjauresnes giliau ir pasilikti jas tinkamesniam laikui. sudarau jausmų tvarkaraštį ir nebemoku jo nesilaikyti.

2017/01/28

drugelių tinkleliai


mes nieko nesugebam gerai
nevykėliai, semiantys orą
drugelių tinkleliais
kvailiai, gaudantys meilę
prakiurdytomis širdimis
mes nieko nesugebam gerai
krentam, voliojamės
ir šypsomės kruvinais veidais

2017/01/26

kodėl užsiimu tuo, kuo užsiimu | blog'as anglų kalba


kartais, kai būnu viena namie, kas nors paklausia, ką veikiu. sakau, kad nieko. o "nieko" reiškia, kad veikiu tai, kaip ir visada - ką nors rašau, retušuoju nuotraukas, groju, montuoju kokį video arba rašau dar vieną scenarijų, kurį tikriausiai išmesiu. kažin, ar tai lygu niekui. turbūt, ne. mąstant didesniais matais, tai lygu niekui, šitas apsikrovimas darbais lygus lygiai tam pačiam, kaip ir nieko neveikimas, nes vis tiek iš to nebus jokios išliekamosios vertės. net jei atrodys, kad ji yra, jos niekada nebus. bet didesniais matais nemąstau, kai apsikraunu visokiais projektais. gal dėl to, kad darau tai ne dėl išliekamosios vertės, o dėl akimirkos, nes tik kurdama aš galiu jaustis gyva. prireikė daug laiko, kol tai supratau, bet aš gyva tik tada, kai kuriu, kad ir kas tai bebūtų - didelė drobė, mažas eskizas, eilėraštis, paprastas dienoraščio įrašas, niekam tikęs megztas šalikas. o visais kitais atvejais miegu. ruošiuosi gyvenimui arba ilsiuosi nuo gyvenimo.

aš tikiu, kad žmogus gali būti laimingas tik kurdamas. neįsivaizduoju alternatyvos. kažką vis tiek turi kurti. meną, muziką, pagalbą, maistą, vaikus. kažką. galbūt sprendžiu pagal save, bet kad ir kaip bandau įsivaizduoti, gyvenimas nekuriant atrodo kaip gyvenimas stovint vietoje. galbūt kada nors viską suprasiu kitaip.

kartais pati save keikiu, kad dažniausiai į lovą atsigulu trečią nakties, nes turiu tiek daug nuveikti. keikiu save, kad šitaip gadinuosi sau sveikatą - galvoju per daug, jaudinuosi per daug, stengiuosi per stipriai. aukoju save tiek fiziškai, tiek psichologiškai tam, kad išspausčiau kažką. kažkokį "meną". kartais atrodo, kad tik įdėjus gabalėlį savęs, lašą savo kraujo į kažkokį kūrinį, jis bus vertas kažko daugiau, nei visiškai nieko. galiausiai ir to kažko daugiau nebūna gana. bet kad ir kaip tai vargintų, kad ir kaip skaudintų ir sunktų, neįsivaizduoju kito varianto. galima kurti "normaliai", bet tai, ką darau dabar, man priimtiniausia. skaudžiausia, bet tai vienintelis būdas jaustis tokia gyva.

tikiu, kad menas turi kažką stebuklingo. kažką nepaaiškinamo. bet kokia kūryba turi kažką nepaprasto. ir tai mane labai stebina, žavi. kuriantys žmonės yra kitokie, jie patys savyje turi kažką nepaprasto. manau, kad tas nepaprastumas turi savybę gydyti. jis gali užlopyti visas žaizdas ir padėti kitiems žmonėms užlopyti savąsias. jis gali padėti suprasti, nes kartais žodžių yra per mažai.

žalodama save tikiuosi kada nors išgyti.

čia dalinuosi savo kūryba ir neplanuoju to apleisti. bet sukūriau blog'ą, kur noriu rašyti apie kūrybą. anglų kalba, todėl truputį baisu, bet tuo pačiu įdomu ir nekantrauju, kas iš to išeis.

jeigu kartais būtų įdomu, jį galima rasti čia.

2017/01/03

1080p

keista, bet gruodžio pabaigoje ir sausio pradžioje dažniausiai į galvą ateinančios mintys nėra apie tai, kaip išpildžiau ar neišpildžiau savo praėjusių metų pažadus ar kokius turėčiau susigalvoti ateinantiems. ne, dažniausiai galvoju apie tai, koks keistas padaras iš esmės yra žmogus. ir kad laikas yra tik dar vienas keistas to padaro išsigalvotas dalykas, sukurtas tam, kad butų galima savo egzistenciją suskaidyti, išskirstyti, ir kiekvieną gabalėlį išskyrus iš kitų pakelti jį prieš saulę ir grožėtis, grožėtis - koks nepaprastas mano gyvenimas, nepaprastai bjaurus, nepaprastai spalvingas, nepaprastai pilkas. nesakau, kad blogai, sakau, kad įdomu.

daug kas socialiniuose tinklapiuose kartojo, kad 2016 buvo kritimas nuo kalno stačia galva. tragedija. pirma mintis buvo, kad, tikrai, ir man. bet paskui pagalvojau, kad visai ne. ne, mano metai nebuvo tragedija ir mano metai nebuvo nuostabūs. jie buvo visokie. ir man tai nuostabu. keista, kaip į tris šimtus su puse dienų gali sutilpti tiek įvairovės, kad per tiek laiko įmanoma voliotis dugne ir kilti į debesis. keista. gražu.

šiaip ar taip, ne metai puikūs ir ne metai šūdini. tai jūs patys nuostabūs arba šūdų krūvos.

per 2016 prikaupiau visokios medžiagos - daug nuotraukų, daug video, nors visko man vis tiek atrodo per mažai ir nepakankamai gerai. galėjau daugiau, galėjau geriau, bet juk visada taip. kai kurie filmuoti gabaliukai taip ir nebuvo niekur panaudoti - daug buvo idėjų, bet tik kelios iš jų kristalizavosi į kažką su pavidalu. o tuos nepanaudotus gabaliukus sulipdžiau į vieną filmuką - du tūkstančiai šešioliktų akimirkas.


visą gruodį nesirodžiau ir nežinau, ar daug rodysiuosi sausį. turiu pasakyti, kad čia gali įvykti gana didelių pokyčių, tikiuosi, jums malonių. bus matyt, bet darbais esu apsikrovusi ir nestoviu vietoje. gal rašymą apleidau dėl to, kad nesijaučiau taip, kad paskutiniu metu tekstai būtų kam nors įdomūs. visada rašau, nes negaliu rašyti, bet ne visada skelbiu, nes galiu ir neskelbti.

žodžiu, ateityje yra planų. o dabar linkiu jums to, ko galėčiau palinkėti kiekvieną dieną vis iš naujo - būkit nuostabūs, o ne šūdų krūvos.