2016/12/05

nebūti


nebijok, aš kartais irgi nežinau, ar egzistuoju. nežinau, ar iš viso kada tvirtai žinau, kad egzistuoju. ir nors dabar abejoji, gavęs smūgį į paširdžius sakytum, kad šitas skausmas negali būti netikras. kraujo skonis burnoje aštriai sakytų, kad tai tikras skausmas, juk toks stiprus, kad aptirpsta smegenys ir aptemsta akyse. bet juk gal kaip tik, jei toks stiprus, tai negali būti iš tikrųjų? negali toks baisus jausmas tikrai gyvuoti. tada, jusdamas, kaip šonkaulio atplaišos plėšo vidinius audinius, atplėšdamos ląsteles, tada jau geriau tikrai neegzistuotum. paliktum tą skausmą realiai fantazijai. fantazijos realybei.

kartais taip gera, negali patikėti, kad taip iš viso gali būti. laimė svaigina ir tu ja netiki. džiaugsmas per didelis, ašaros per skaidrios ir per švelnios, kasdienybė tiesiog per gera, kad būtų tikra. didžiulė laimė sugeba iškelti tave taip aukštai, kad pamiršti, jog pakilai nuo žemės. saulė, atrodo, negali taip ryškiai šviesti, negali taip sodriai raudonuoti vakaro horizonte. pasimetęs nebežinai, kur esi, spėlioji, bet realybę aplenki kaip variantą.

jei čia galiu paglostyti tavo juoko ašarą, tada aš nenoriu egzistuoti. noriu būti užliūliuota mūsų neegzistencijos. mūsų neegzistuojantys kriokliai, staugiančiu vandens krismu besileidžiantys nuo mūsų neegzistuojančių nepermaldaujamo proceso nugludintų uolų. mūsų neegzistuojantys lietaus pritvinkę debesys, kurie prapliumpa tada, kai lietus mažiausiai laukiamas. bet nieko tokio, jo nėra. mūsų neegzituojanti metų kaita, kaskart skirtinga, kaskart naujo, dar neegzistavusio pavidalo – net jei tas pavidalas toks pat, kaip praėjusį kartą.

čia taip gera nebūti.