2016/11/01

vėl sveikinamės


o, štai ir tu, labas vakaras! ar derėtų sakyti labas rytas? matau, ką tik pabudai ir tavo akys dar patinusios. nebijok, joks patinimas neužgožtų jų grėsmingo grožio – lazdyno riešuto spalva, rodos, kiekvieną vakarą vis sodresnė, o joje skendintį mėnulio atspindžius vis sunkiau atskirti, taip švelniai jie susilieja su tavo vyzdžiais. bandau šypsotis, bet matau, kad neapgausiu tavęs, jauti kokia netikra ir suvaržyta ši šypsena. viskas gerai, niekur nebėgsiu, nešiepk dantų. ir vėl nespėjau užmigti iki tau ateinant. bandau kasdien ir kasdien man nepavyksta. turbūt metas priprasti. nepaliksiu tavęs vieno, nemandagu. bet žinau, kad jei ir norėčiau palikti, jokiais būdais neleistum.

matau, tu išalkęs, visą dieną miegojai ir nieko nevalgei. negi nepamaitinsiu savo bendrakeleivio? šiepi dantis ir nieko negaliu padaryti, kaip tik gūžtis ir trauktis. tavo plaukai nemaloniai šiukštūs ir tamsūs, stirkso sruogomis. girdžiu, kaip nagai vis garsiau dunksi į grindinį ir sunkiai bematau aplinką. ką gi, ir vėl mes – vienas prieš kitą, žiūrim vienas kitam į akis ir pilnas paraudęs mėnulis nudažo mūsų veidus kruvino sidabro spalva. žinau, ko atėjei. nekantriai lauki ir neplanuoji niekur trauktis. nusivelku suglamžytus marškinius ir mėnulio šviesoje pailga žaizda, einanti per visą pilvą atrodo dar raudonesnė. kraujas dar nevisiškai sudžiūvęs, skauda prisiliesti. tavo išraiška staiga persimaino. akys išsiplečia ir šoki prie manęs. suleidi šaltus dantis į tą pačią žaizdą, kurią jau gilinai vakar. juntu gilyn smingančias iltis ir nelieka nieko kito, kaip tik nukreipti žvilgsnį ir pakentėti – visai kaip poliklinikoje imant kraują. pastebiu, koks tu susikuprinęs, kaip tirta tavo raumenys, kol maitiniesi. kojomis įsispyręs į grindis, kurios nusėtos bet kaip išmėtytų daiktų. mano kambarys – chaosas. netyčia plaukuota koja ilgais nagais paspiri Bibliją. nesuprantu, kaip ji ten atsirado, pastumta ji atsirenkia į kuprinę ir matau, kaip susiglamžo knygos puslapiai. kuprinė nukrinta ant šono ir tamsoje sužybsi karoliukas – tai juk apyrankė, kurią dovanojo mama. apyrankė nukrinta ir išgirstu tylų dūžį – karoliukas buvo stiklinis. tu atsitiesi ir susirauki. nuo dantų varva kraujas. šaižiai sustaugi ir šonu trenkiesi į spintą. išbėgi pro duris dar spintai nespėjus nukristi, o aš sėdžiu ant žemės, atsirėmusi į sieną ir žiūriu, kaip spintai krentant į šalis kraičioja dažų tūbelės, fotoaparatai, muzikos įrašai – viskas, taip brangu ir taip be vertės. spinta nukrinta ir viskas jau sudaužyta.

likau sujauktame kambaryje ir klausiausi, kaip nuo žaizdos laša šviežias kraujas. mėnuo apšvietė mano veidą. pažvelgiau į veidrodį ant sienos ir pamačiau save – sidabrinio raudonio nutviekstą, žiūrinčią į save lazdyno riešuto spalvos akimis. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą