2016/11/29

patylėk, juk čia vyresnis žmogus

pagarba skirtingų žmonių suprantama labai skirtingai. ir tai keista, nes pagarba iš esmės toks paprastas jausmas, kuris turėtų būti prigimtinis, jaučiamas vieno žmogaus kitam natūraliai, be papildomų pastangų. jei žmonės vienas kito negerbia, bendravimas negali vystytis laisvai ir augti. bendravimas išsikreipia ir neleidžia pasiekti geriausių rezultatų, jei pagarbos nėra. esu išrankus ir principingas žmogus, todėl gerbti kitą ir būti gerbiamai man labai svarbu.

kad mokyklose atmosfera yra nenormali, turbūt daugelis sutiktų. įtampa, stresas, nenuoširdumas ir dvi amžinos stovyklos - mokytojai prieš mokinius. vieni šaukia, kad jų priešininkai debilai ir niekam tikę, sugędusi naujoji karta, nepakeliantys užpakalių tam, kad ko nors pasiektų, tingintys dirbti dėl rezultatų ir iš esmės turintys mažiau raukšlėtas smegenis, nei normalūs žmonės. antrieji šaukia, kad jų priešininkai debilai ir niekam tikę, nukvaršę seniai, visiškai nesiorientuojantys realiame pasaulyje, jau nešnekant apie tik šiems laikams būdingas technikos naujoves, reikalaujantys sauso kalimo ir neleidžiantys mąstyti sava galva. dėl kai kurių dalykų sutikčiau su viena puse, dėl kai kurių su kita. bet visai ne tai yra svarbiausia. esmė ta, kad tokie nesutarimai virsta dideliu konfliktu, jie išauga į kovą, kurioje bet kokios priemonės pateisinamos dėl tikslo, kuris, beje, niekada taip ir nebūna pasiekiamas - kad mokykloje būtų gera tiek mokytojams, tiek mokiniams. drabstymasis purvais, mokytojai, skundžiantys mokinius jų tėvams dėl nusirašinėjimo, mokiniai, skundžiantys mokytojus, kad šie "nieko neišmoko". tai niekada nesibaigia ir neturi jokios naudos - vietoje to, kad abi pusės patartų viena kitai ir tobulėtų, jos tik ėda viena kitą ir stumia į dar didesnes nesąmones. čia nerasi jokios pagarbos niekam nei iš vienos pusės - jokios pagarbos etikai, mandagumo normoms, jokios savigarbos ir jokios pagarbos vienas kitam.

mokykla yra vieta, kur prasideda žmogaus nepagarbos ratas. mokykloje dažnai girdim, kaip svarbu gerbti. bet dažniausiai yra šnekama apie pagarbą vyresniam. ir čia mane supykina. mokinys privalo gerbti mokytoją bet kokiomis sąlygomis - ar būtų pagirtas, ar pagrįstai pabartas ar visiškai be pagrindo gavęs dvejetą ir išjuoktas prieš klasę. mokytojas turi būti gerbiamas. bet apie pagarbą mokiniui šnekama labai retai. mokytojai turi nuolaidų, jie gali būti išvedami iš kantrybės ir kartą ar du truputį negerbti mokinio. bet, žinoma, tai jau paties mokinio kaltė. tai toks absurdiškas, sovietinis požiūris. vaikas iš karto pajaučia neteisybę tokiose situacijose. kodėl aš turiu gerbti (mokyklinė pagarba dažnai išauga ir į priverstinį garbinimą), o mane gali engti? užsispyrimas, atsikalbinėjimas, atsisakymas daryti, kas liepiama - tai natūralios vaiko reakcijos ir visai ne todėl, kad jis blogas vaikas ar yra iš blogos šeimos, o būtent todėl, kad jis yra žmogus ir labai gerai savo vidumi jaučia, kad turi kovoti prieš tokią netiesą ir imasi sau prieinamų priemonių. užaugęs žmogus jau bus išmokęs, kad "arba tu, arba tave". ir taip atsiranda tie pikti, parduotuvėse besistumdantys viduriniojo sluoksnio atstovai. tipiniai proletarai, galimybėmis kovoti už būvį laukiniame kapitalistiniame pasaulyje neatsiliekantys nuo plėšrių hienų savanoje.

mūsų visuomenėje yra bloga nuostata, kad pagarbą reikia užsitarnauti. ji gaunama tik su amžiumi, o jei neturi pakankamai metų arba turi pakankamai metų, bet neturi pakankamai pinigų, tu pagarbos nenusipelnei. tai iš esmės yra atsilikusio mąstymo požymis. man ne kartą yra sakę, "Patylėk, vyresnis žmogus kalba." ir visai nesvarbu, kad tas vyresnis žmogus buvo pertraukęs mane viduryje sakinio tam, kad paskleistų savo viduramžiškas idėjas. esu buvusi nutildyta ir todėl, kad kalbėti panoro vyras, o juk vyras iš esmės turi pirmenybę prieš moterį reikaluose, susijusiuose su smegenų pajungimu darbui. kartą mačiau, kaip labai civilizuotoje šventėje (jei išgertuves taip galima vadinti) kokių septynių metų mergaitė paprašė tėčio pažadėti, kad jis negers daugiau, nei trijų stikliukų. tėtis pažadėjo, kad tik vaikas nutiltų ir būtų galima eiti prie reikalo. kai tris stikliukus išgėrė, mergaitė sakė tėčiui nebegerti ir paėmė stikliuką, kad paslėptų. tada visa šeima atlaužė vaikui moralą, kad negalima atiminėti daiktų iš suaugusių, kad reikia suaugusiuosius gerbti. ir čia aš neturiu daugiau komentarų, nes po tokių pavyzdžių sutikimo realiame gyvenime norisi slėptis po akmeniu ir daugiau neišlįsti.

kaip daugeliu klausimų, tokia problema, kaip pagarbos nebuvimas parodo supuvimą kažkur giliau. aš manau, kad mums tiesiog trūksta paprasčiausio žmogiškumo. gerbti reikia ne metus ar socialinę padėtį, pinigus ar sąsagas rankogaliuose, net ne smegenų pajėgumą, gerbti reikia žmogų - tą tikrą nuogą žmogų, tokį, koks jis yra. ir kai sakau, kad debilas, vyresnis už mane dešimčia metų nenusipelno didesnės pagarbos, nei aš, neturiu omenyje, kad jis vertas nepagarbos dėl savo kvailumo. aš sakau, kad aš turiu būti gerbiama lygiai taip pat, kaip jis, o jis gerbiamas taip, kaip aš, nesvarbu, kad man dar nėra dvidešimties, o jam jau beveik trisdešimt. žmogus nepasirinko būti žmogumi, gamta nusprendė, o gamta verta pagarbos, todėl ir žmogiška prigimtis verta pagarbos. taip, žmonės daro baisių dalykų, daro gražių, bet kartais, net, atrodo, norėdamas ką nors pasmaugt, gali jį vis tiek gerbti, o tuo pačiu, gerbti ir save, nes pagarba - dviejomis kryptimis vaikštantis jausmas.

žmogiškumas nėra taikomas tik tam tikromis progomis, jis yra nuo pradžių iki galo. visų pirma mes žmonės, o tik paskui mūsų poelgiai.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą