2016/11/14

Francis Scott Fitzgerald "Didysis Getsbis"


Kartais ji ir panelė Beiker imdavo kalbėti abi kartu, bet jų beprasmis, neužgaulus plepėjimas neturėjo lengvumo, jis buvo šaltas, kaip ir jų baltos suknelės ar abejingos akys, negyvinamos jokio troškimo. Jos sėdėjo prie stalo ir pakentė Tomą ir mane, mandagiai stengdamosi mus linksminti ir padėdamos mums jas linksminti. Jos žinojo: pietūs greitai pasibaigs, paskui pasibaigs vakaras, ir bus galima jį nerūpestingai atiduoti praeičiai.

jei norisi knygos, kuri nuneštų į kitą laikmetį, įpintų tave į tik šiam laikui būdingą suknelių blizgesį, fokstroto siautulį, alkoholio purslus, stiprių kvepalų aromatą, anglių dūmus, kylančius virš miesto ir skaudžią, nepaaiškinamą melancholiją, ši knyga kaip tik.

Nikas persikelia į Long Ailandą. čia greitai susipažįsta su paslaptingu turtuoliu, gyvenančiu šalia ir keliančiu nepakartojamus pobūvius - Džėjumi Getsbiu. vyrai susibendrauja, bet greitai paaiškėja, kad Getsbiui reikia daugiau, nei draugystės - jis nori pasiekti Deizę, Niko pusseserę. kai atrodo, kad tuojau pavyks pasiekti seniai trokštą idilišką gyvenimą su mylimąja, viskas pasisuka šiek tiek kitaip.

visų pirma, man patinka Fitzgeraldo kalba - vilnijanti, liejanti vaizdus spalvingai, blizgančiai. atrodo, vaizdiniai kvepia naktimi, švieselėmis, vasarinių svirplių čirškimu ir besiskleidžiančiais jazminų kvapais. taip pat tai labai gražiai sustatyta istorija - kiekvienas veikėjas savotiškas, ryškus, labai gyvas - su pagrįstais veiksmais ir, nors kartais jie žiaurūs, mes puikiai galim juos suprasti, nes jie žmogiški.

visame kūrinyje jutau tvyrančią liūdną nuojautą - kažką melancholiško, lyg veikėjai būtų šiame pasaulyje ne savo noru, bet jau susitaikę su savo būtimi ir tiesiog liūdnai priimantys ją ir stumiantys laiką gražiuose pokyliuose laisdydami šampaną ir stebėdami fejerverkus. ir nors čia aidi juokas, jis aidi liūdnai ir ilgintis kažko, kas niekada nebuvo turėta. vis prisiliečiama prie laiko sąvokos ir to, kaip nenumaldomai jis bėga. nupasakojamos kelios vasaros savaitės, bet tiek daug pasikeičia veikėjų gyvenimuose, atrodo, tik užmetam akį, bet viskas jau nebe taip, kaip buvo anksčiau. ir kyla klausimas - ar įmanoma sustatyti gyvenimą taip, kaip norisi? ar įmanoma sugriebti prarastą svajonę, pririšti ją prie savęs, pažadėti, kad daugiau nepaleisi ir toliau lyg niekur nieko gyventi tokį pasirinktą gyvenimą?

nesistebiu, dėl ko ši knyga įtraukta į žymiausių XX amžiaus knygų sąrašus. ji ne tik ryškiai atspindi trečio dešimtmečio gyvenimą Amerikoje, bet kažkuo, gal tuo tvyrančiu apmaudu, atrodo tokia artima. senesnio filmo nesu mačiusi, bet 2013 metų tikrai vertas dėmesio.

tik ar man vienai toks naujo leidimo viršelis labai komerciškas ir nevykęs?

2 komentarai: