2016/11/29

A Clockwork Orange, 1971


Violence makes violence.

kuo filmas geresnis, tuo sunkiau apie jį rašyti.

Aleksas kartu su keliais draugais leidžia vakarus ir naktis siaubdami nepažįstamųjų namus, prievartaudami moteris ir mušdami benamius. jie gyvena slaptą naktinį gyvenimą, už kurį mano, kad neturi atsakyti, bet greitai šie siautėjimai nutraukiami. Aleksas tampa eksperimentinės medicininės programos, kuri turi atpratinti jį nuo bet kokios prievartos ir smurto, dalimi.

tiek daug dalykų šiame filme man patinka. istorija sudėliota įdomiai, logiškai, jos pakylimai ir nusileidimai nenuspėjami, bet natūralaus ritmo. kadrai puikūs - viskas vaizdiškai išdėliota taip maloniai akiai, kad norisi screenshotinti vos ne kiekvieną kadrą. scena pieno bare įstrigo giliai atmintyje. veikėjų kostiumai, patalpų interjerai, miesto eksterjerai keisti, neįprasti, bet taip įtraukia ir sudomina. istorija pasakojama Alekso, kuris, yra pagrindinis veikėjas, bet nepavadintum jo teigiamu protagonistu, kuriam reikėtų jausti simpatiją. Malcolm'o McDowell, kuris atlieka Alekso vaidmenį, vaidyba atkreipia dėmesį. atrodo, kad aktorius iš tikrųjų kvėpuoja tuo smurtu, pykčiu, piktdžiugiškiu įniršiu, jo žydros akys ir pusinė šypsena maniakiškos. Aleksas ir jo draugai šneka žargonu, kuriame daug rusiškų žodžių ir tai dar viena įdomi detalė, padedanti sukurti keisto, nerealaus pasaulio įspūdį.

ir nors pasaulis atrodo nerealus, klausimai keliami labai realūs. tų klausimų daug ir jie labai diskutuotini. pavydžiui, ar žmogus turi teisę pasirinkti savo kelią, jei jo pasirinkimas yra smurtas? ar visuomenė tokius, kurie pasirenka šį kelią, turi teisę paversti "gerais", dorais žmonėmis? ar per jėgą įskiepytos geros vertybės gali laikytis žmoguje ir natūraliai ten augti? filmas atsakymų neduoda. manau, jis kokybiškas, jei gali sukelti daug minčių, diskusijų.

A Clockwork Orange režisavo Stanley Kubrick. filmas pastatytas pagal to paties pavadinimo Antony Burgess romaną, išverstą ir į lietuvių kalbą. pats knygos ir filmo pavadinimas - Prisukamas apelsinas - įdomus. A. Burgess pavadinimą aiškina taip: "Žmogus yra apdovanotas galimybe rinktis. Jis gali šią galimybę naudoti pasirinkimui tarp gėrio ir blogio. Jei žmogus gali daryti vien tik gera ar vien tik bloga, jis yra prisukamas apelsinas - išorėje gražus, spalvotas organizmas, bet viduje jis tik prisukamas žaislas, kuris gali būti sužalotas Gėrio arba Blogio."

verta žiūrėti ne kartą. ne be reikalo imdb užima aštuoniasdešimtą vietą (gal net, sakyčiau, vertas aukštesnio įvertinimo).

patylėk, juk čia vyresnis žmogus

pagarba skirtingų žmonių suprantama labai skirtingai. ir tai keista, nes pagarba iš esmės toks paprastas jausmas, kuris turėtų būti prigimtinis, jaučiamas vieno žmogaus kitam natūraliai, be papildomų pastangų. jei žmonės vienas kito negerbia, bendravimas negali vystytis laisvai ir augti. bendravimas išsikreipia ir neleidžia pasiekti geriausių rezultatų, jei pagarbos nėra. esu išrankus ir principingas žmogus, todėl gerbti kitą ir būti gerbiamai man labai svarbu.

kad mokyklose atmosfera yra nenormali, turbūt daugelis sutiktų. įtampa, stresas, nenuoširdumas ir dvi amžinos stovyklos - mokytojai prieš mokinius. vieni šaukia, kad jų priešininkai debilai ir niekam tikę, sugędusi naujoji karta, nepakeliantys užpakalių tam, kad ko nors pasiektų, tingintys dirbti dėl rezultatų ir iš esmės turintys mažiau raukšlėtas smegenis, nei normalūs žmonės. antrieji šaukia, kad jų priešininkai debilai ir niekam tikę, nukvaršę seniai, visiškai nesiorientuojantys realiame pasaulyje, jau nešnekant apie tik šiems laikams būdingas technikos naujoves, reikalaujantys sauso kalimo ir neleidžiantys mąstyti sava galva. dėl kai kurių dalykų sutikčiau su viena puse, dėl kai kurių su kita. bet visai ne tai yra svarbiausia. esmė ta, kad tokie nesutarimai virsta dideliu konfliktu, jie išauga į kovą, kurioje bet kokios priemonės pateisinamos dėl tikslo, kuris, beje, niekada taip ir nebūna pasiekiamas - kad mokykloje būtų gera tiek mokytojams, tiek mokiniams. drabstymasis purvais, mokytojai, skundžiantys mokinius jų tėvams dėl nusirašinėjimo, mokiniai, skundžiantys mokytojus, kad šie "nieko neišmoko". tai niekada nesibaigia ir neturi jokios naudos - vietoje to, kad abi pusės patartų viena kitai ir tobulėtų, jos tik ėda viena kitą ir stumia į dar didesnes nesąmones. čia nerasi jokios pagarbos niekam nei iš vienos pusės - jokios pagarbos etikai, mandagumo normoms, jokios savigarbos ir jokios pagarbos vienas kitam.

mokykla yra vieta, kur prasideda žmogaus nepagarbos ratas. mokykloje dažnai girdim, kaip svarbu gerbti. bet dažniausiai yra šnekama apie pagarbą vyresniam. ir čia mane supykina. mokinys privalo gerbti mokytoją bet kokiomis sąlygomis - ar būtų pagirtas, ar pagrįstai pabartas ar visiškai be pagrindo gavęs dvejetą ir išjuoktas prieš klasę. mokytojas turi būti gerbiamas. bet apie pagarbą mokiniui šnekama labai retai. mokytojai turi nuolaidų, jie gali būti išvedami iš kantrybės ir kartą ar du truputį negerbti mokinio. bet, žinoma, tai jau paties mokinio kaltė. tai toks absurdiškas, sovietinis požiūris. vaikas iš karto pajaučia neteisybę tokiose situacijose. kodėl aš turiu gerbti (mokyklinė pagarba dažnai išauga ir į priverstinį garbinimą), o mane gali engti? užsispyrimas, atsikalbinėjimas, atsisakymas daryti, kas liepiama - tai natūralios vaiko reakcijos ir visai ne todėl, kad jis blogas vaikas ar yra iš blogos šeimos, o būtent todėl, kad jis yra žmogus ir labai gerai savo vidumi jaučia, kad turi kovoti prieš tokią netiesą ir imasi sau prieinamų priemonių. užaugęs žmogus jau bus išmokęs, kad "arba tu, arba tave". ir taip atsiranda tie pikti, parduotuvėse besistumdantys viduriniojo sluoksnio atstovai. tipiniai proletarai, galimybėmis kovoti už būvį laukiniame kapitalistiniame pasaulyje neatsiliekantys nuo plėšrių hienų savanoje.

mūsų visuomenėje yra bloga nuostata, kad pagarbą reikia užsitarnauti. ji gaunama tik su amžiumi, o jei neturi pakankamai metų arba turi pakankamai metų, bet neturi pakankamai pinigų, tu pagarbos nenusipelnei. tai iš esmės yra atsilikusio mąstymo požymis. man ne kartą yra sakę, "Patylėk, vyresnis žmogus kalba." ir visai nesvarbu, kad tas vyresnis žmogus buvo pertraukęs mane viduryje sakinio tam, kad paskleistų savo viduramžiškas idėjas. esu buvusi nutildyta ir todėl, kad kalbėti panoro vyras, o juk vyras iš esmės turi pirmenybę prieš moterį reikaluose, susijusiuose su smegenų pajungimu darbui. kartą mačiau, kaip labai civilizuotoje šventėje (jei išgertuves taip galima vadinti) kokių septynių metų mergaitė paprašė tėčio pažadėti, kad jis negers daugiau, nei trijų stikliukų. tėtis pažadėjo, kad tik vaikas nutiltų ir būtų galima eiti prie reikalo. kai tris stikliukus išgėrė, mergaitė sakė tėčiui nebegerti ir paėmė stikliuką, kad paslėptų. tada visa šeima atlaužė vaikui moralą, kad negalima atiminėti daiktų iš suaugusių, kad reikia suaugusiuosius gerbti. ir čia aš neturiu daugiau komentarų, nes po tokių pavyzdžių sutikimo realiame gyvenime norisi slėptis po akmeniu ir daugiau neišlįsti.

kaip daugeliu klausimų, tokia problema, kaip pagarbos nebuvimas parodo supuvimą kažkur giliau. aš manau, kad mums tiesiog trūksta paprasčiausio žmogiškumo. gerbti reikia ne metus ar socialinę padėtį, pinigus ar sąsagas rankogaliuose, net ne smegenų pajėgumą, gerbti reikia žmogų - tą tikrą nuogą žmogų, tokį, koks jis yra. ir kai sakau, kad debilas, vyresnis už mane dešimčia metų nenusipelno didesnės pagarbos, nei aš, neturiu omenyje, kad jis vertas nepagarbos dėl savo kvailumo. aš sakau, kad aš turiu būti gerbiama lygiai taip pat, kaip jis, o jis gerbiamas taip, kaip aš, nesvarbu, kad man dar nėra dvidešimties, o jam jau beveik trisdešimt. žmogus nepasirinko būti žmogumi, gamta nusprendė, o gamta verta pagarbos, todėl ir žmogiška prigimtis verta pagarbos. taip, žmonės daro baisių dalykų, daro gražių, bet kartais, net, atrodo, norėdamas ką nors pasmaugt, gali jį vis tiek gerbti, o tuo pačiu, gerbti ir save, nes pagarba - dviejomis kryptimis vaikštantis jausmas.

žmogiškumas nėra taikomas tik tam tikromis progomis, jis yra nuo pradžių iki galo. visų pirma mes žmonės, o tik paskui mūsų poelgiai.



2016/11/14

Francis Scott Fitzgerald "Didysis Getsbis"


Kartais ji ir panelė Beiker imdavo kalbėti abi kartu, bet jų beprasmis, neužgaulus plepėjimas neturėjo lengvumo, jis buvo šaltas, kaip ir jų baltos suknelės ar abejingos akys, negyvinamos jokio troškimo. Jos sėdėjo prie stalo ir pakentė Tomą ir mane, mandagiai stengdamosi mus linksminti ir padėdamos mums jas linksminti. Jos žinojo: pietūs greitai pasibaigs, paskui pasibaigs vakaras, ir bus galima jį nerūpestingai atiduoti praeičiai.

jei norisi knygos, kuri nuneštų į kitą laikmetį, įpintų tave į tik šiam laikui būdingą suknelių blizgesį, fokstroto siautulį, alkoholio purslus, stiprių kvepalų aromatą, anglių dūmus, kylančius virš miesto ir skaudžią, nepaaiškinamą melancholiją, ši knyga kaip tik.

Nikas persikelia į Long Ailandą. čia greitai susipažįsta su paslaptingu turtuoliu, gyvenančiu šalia ir keliančiu nepakartojamus pobūvius - Džėjumi Getsbiu. vyrai susibendrauja, bet greitai paaiškėja, kad Getsbiui reikia daugiau, nei draugystės - jis nori pasiekti Deizę, Niko pusseserę. kai atrodo, kad tuojau pavyks pasiekti seniai trokštą idilišką gyvenimą su mylimąja, viskas pasisuka šiek tiek kitaip.

visų pirma, man patinka Fitzgeraldo kalba - vilnijanti, liejanti vaizdus spalvingai, blizgančiai. atrodo, vaizdiniai kvepia naktimi, švieselėmis, vasarinių svirplių čirškimu ir besiskleidžiančiais jazminų kvapais. taip pat tai labai gražiai sustatyta istorija - kiekvienas veikėjas savotiškas, ryškus, labai gyvas - su pagrįstais veiksmais ir, nors kartais jie žiaurūs, mes puikiai galim juos suprasti, nes jie žmogiški.

visame kūrinyje jutau tvyrančią liūdną nuojautą - kažką melancholiško, lyg veikėjai būtų šiame pasaulyje ne savo noru, bet jau susitaikę su savo būtimi ir tiesiog liūdnai priimantys ją ir stumiantys laiką gražiuose pokyliuose laisdydami šampaną ir stebėdami fejerverkus. ir nors čia aidi juokas, jis aidi liūdnai ir ilgintis kažko, kas niekada nebuvo turėta. vis prisiliečiama prie laiko sąvokos ir to, kaip nenumaldomai jis bėga. nupasakojamos kelios vasaros savaitės, bet tiek daug pasikeičia veikėjų gyvenimuose, atrodo, tik užmetam akį, bet viskas jau nebe taip, kaip buvo anksčiau. ir kyla klausimas - ar įmanoma sustatyti gyvenimą taip, kaip norisi? ar įmanoma sugriebti prarastą svajonę, pririšti ją prie savęs, pažadėti, kad daugiau nepaleisi ir toliau lyg niekur nieko gyventi tokį pasirinktą gyvenimą?

nesistebiu, dėl ko ši knyga įtraukta į žymiausių XX amžiaus knygų sąrašus. ji ne tik ryškiai atspindi trečio dešimtmečio gyvenimą Amerikoje, bet kažkuo, gal tuo tvyrančiu apmaudu, atrodo tokia artima. senesnio filmo nesu mačiusi, bet 2013 metų tikrai vertas dėmesio.

tik ar man vienai toks naujo leidimo viršelis labai komerciškas ir nevykęs?

2016/11/01

vėl sveikinamės


o, štai ir tu, labas vakaras! ar derėtų sakyti labas rytas? matau, ką tik pabudai ir tavo akys dar patinusios. nebijok, joks patinimas neužgožtų jų grėsmingo grožio – lazdyno riešuto spalva, rodos, kiekvieną vakarą vis sodresnė, o joje skendintį mėnulio atspindžius vis sunkiau atskirti, taip švelniai jie susilieja su tavo vyzdžiais. bandau šypsotis, bet matau, kad neapgausiu tavęs, jauti kokia netikra ir suvaržyta ši šypsena. viskas gerai, niekur nebėgsiu, nešiepk dantų. ir vėl nespėjau užmigti iki tau ateinant. bandau kasdien ir kasdien man nepavyksta. turbūt metas priprasti. nepaliksiu tavęs vieno, nemandagu. bet žinau, kad jei ir norėčiau palikti, jokiais būdais neleistum.

matau, tu išalkęs, visą dieną miegojai ir nieko nevalgei. negi nepamaitinsiu savo bendrakeleivio? šiepi dantis ir nieko negaliu padaryti, kaip tik gūžtis ir trauktis. tavo plaukai nemaloniai šiukštūs ir tamsūs, stirkso sruogomis. girdžiu, kaip nagai vis garsiau dunksi į grindinį ir sunkiai bematau aplinką. ką gi, ir vėl mes – vienas prieš kitą, žiūrim vienas kitam į akis ir pilnas paraudęs mėnulis nudažo mūsų veidus kruvino sidabro spalva. žinau, ko atėjei. nekantriai lauki ir neplanuoji niekur trauktis. nusivelku suglamžytus marškinius ir mėnulio šviesoje pailga žaizda, einanti per visą pilvą atrodo dar raudonesnė. kraujas dar nevisiškai sudžiūvęs, skauda prisiliesti. tavo išraiška staiga persimaino. akys išsiplečia ir šoki prie manęs. suleidi šaltus dantis į tą pačią žaizdą, kurią jau gilinai vakar. juntu gilyn smingančias iltis ir nelieka nieko kito, kaip tik nukreipti žvilgsnį ir pakentėti – visai kaip poliklinikoje imant kraują. pastebiu, koks tu susikuprinęs, kaip tirta tavo raumenys, kol maitiniesi. kojomis įsispyręs į grindis, kurios nusėtos bet kaip išmėtytų daiktų. mano kambarys – chaosas. netyčia plaukuota koja ilgais nagais paspiri Bibliją. nesuprantu, kaip ji ten atsirado, pastumta ji atsirenkia į kuprinę ir matau, kaip susiglamžo knygos puslapiai. kuprinė nukrinta ant šono ir tamsoje sužybsi karoliukas – tai juk apyrankė, kurią dovanojo mama. apyrankė nukrinta ir išgirstu tylų dūžį – karoliukas buvo stiklinis. tu atsitiesi ir susirauki. nuo dantų varva kraujas. šaižiai sustaugi ir šonu trenkiesi į spintą. išbėgi pro duris dar spintai nespėjus nukristi, o aš sėdžiu ant žemės, atsirėmusi į sieną ir žiūriu, kaip spintai krentant į šalis kraičioja dažų tūbelės, fotoaparatai, muzikos įrašai – viskas, taip brangu ir taip be vertės. spinta nukrinta ir viskas jau sudaužyta.

likau sujauktame kambaryje ir klausiausi, kaip nuo žaizdos laša šviežias kraujas. mėnuo apšvietė mano veidą. pažvelgiau į veidrodį ant sienos ir pamačiau save – sidabrinio raudonio nutviekstą, žiūrinčią į save lazdyno riešuto spalvos akimis.