2016/10/23

tarp blakstienų


snaigės krito lėtai. pasiekusios žemę buvo iš karto palaidojamos pilšvai rudame purve. jokių ceremonijų. man patinka gatvės žibintų šviesa. ji oranžinė, švelni. žibintai visi sustatyti tobulai vienodu atstumu. visi identiški. primerkiau akis ir nužvelgiau eilę žibintų, išrikiuotų palei tuščią, nuščiuvusią, duobėtą senamiesčio gatvę. lempų spinduliai mano akyse vaiduokliškai ištyso į šalis. nežymiai judinau akių vokus ir atrodė, kad švieselės pinasi tarp mano blakstienų. atrodė, kad man jau šilčiau. taip ir ėjau - prisimerkusi ir nematanti nieko daugiau, tik oranžinį žaidimą. kažin, kas dabar dedasi mano rainelėse? kokia spalva išeina šiai oranžinei susimaišius su mano šaltu akių pilkumu? turbūt murzinai rusva.

palikai mane eiti vieną. niekada nesu vaikščiojusi senamiesčio gatvėmis naktį viena. nemalonu, nesaugu. šalta. bet ir niekada nebuvau pastebėjusi, kaip galima žaisti su žibintų šviesomis. pasirodo, nėra jau taip baisu. atleidžiu tau, kad išleidai mane vieną. nepatikrinai, ar gerai užsivyniojau šaliką. gal ir tu man atleisi. per daug tylėjau, per daug šnekėjau. tylėjau, kai norėjai, kad šnekėčiau ir nesugebėjau patylėti, kai troškai tylos. nemokėjau juoktis, kai reikėjo. dabar visai suprantu, kodėl vieną vakarą nustūmei nuo stalo krašto mano mėgstamiausią puodelį ir parodei duris. jokių ceremonijų. atleisk man.

kairėje išgirdau trinktelėjant duris. šį garsą greitai pavijo batų trepsėjimas laiptais žemyn. negalėjau niekaip įžiūrėti žmogaus ir greitai pamečiau jį iš akių, nes bute priešais išgirdau porceliano dūžį. juodas šešėlis iššoko pro pirmo aukšto balkoną ir be garso nusileido į patižusį sniegą. šis šešėlis neturėjo šešėlio. išgirdau šnaresį už nugaros ir apsisukusi pamačiau dar vieną žmogystą - bėgantį be garso link manęs. jam prabėgant pro šalį spėjau pamatyti jo šaltas, plieno spalvos akis. padarų ėmė plūsti vis daugiau ir daugiau - jie bėgo iš parduotuvių, šokinėjo pro langus ir išnirdavo iš nežinia kur. jie buvo begarsės žmogystos pilkomis akimis.

staiga tos žmogystos puolė link žibintų. pasiekusios juos, jos ištįso ir ilgais juodais pirštais pagriebė po gumulą oranžinės šviesos. visos vienu metu išsižiojo ir susigrūdo švelnius spindulius į savo bedvases burnas. stojo visiška tamsa.

Have you ever done that?
When you squint your eyes
And your eyelashes make it look a little not right
And then when just enough light
Comes from just the right side
And you find you're not who you're supposed to be?

2 komentarai:

  1. Ar labai didelė nuoboda esu,
    jei vis kartoju tą patį žodį -
    žavu?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. tikrai ne nuoboda, jei sugebi surimuoti komentarą.
      labai didelis ačiū. tikrai džiugini mane.

      Panaikinti