2016/09/21

kaip nugalėti "artist's block"



būna dienų, kai labai norisi ką nors sukurti, bet niekaip neišeina. norisi parašyti eilėraštį, bet nepavyksta jo pagauti. norisi nutapyti, bet nežinai, ką. atrodo tai, kas turi būti sukurta yra šalia, bet niekaip nepavyksta to sugriebti ir įšaldyti fizinėje formoje. iš proto vedantis jausmas.

paskutiniu metu man trūksta ne idėjų, o laiko idėjoms išreikšti, nes jos verčiasi ir tiesiog nespėju visko įgyvendinti. bet dar visai neseniai atsisėsdavau prieš tuščią popieriaus lapą ir galvodavau "apie ką galėčiau parašyti?". apie ką tiktai noriu. čia ir buvo problema - nėra ribojimų, vien laisvė, gali eiti bet kur, bet nežinai, kur.

čia keli patarimai, kurie galbūt padės pramušti tą "artist's block" ir parašyti pirmą sakinį ar nutepti tą pirmą potėpį.

1. skaityk

dažnai girdžiu virkavimus, kad privalomosios literatūros sąrašai varo iš proto. sutinku, kad "Gražina" ar "Anykščių šilelis" nėra itin įtraukinatys kūriniai, o "Gyvenimas po klevu" gali sudirbti nuotaiką visai dienai, bet nematau tame vien tik blogų pusių - šie tekstai parodo literatūrą iš kitos, ne tokios įprastos ir patogios šiandienos žmogui pusės. jei tokie pasakojimai tau nemalonūs skaityti, pats vengsi pesimistinio rašymo ar grybų manijos.

negaliu suprasti, kaip skaitymas gali būti tokia didžiulė kančia. jei nori rašyti, turi skaityti, pasakys bet kuris rašytojas. literatūrinės kalbos neišmoksi skendėdamas vien šnekamojoje. dar svarbesnis skaitymo aspektas - literatūra verčia mąstyti. tūkstančiai puikių knygų aprėpia šimtus tūkstančių idėjų ir teorijų. kartais viena plona knyga gali nepaleisti labai ilgą laiką, priversti galvoti, kokia tavo nuomonė šiuo klausimu ar kaip pats elgtumeisi tokioje situacijoje. pavyzdžiui, savaitę neatsigaunu po Kamiu "Svetimo" ir žinau, kad skaitysiu ją dar kartą. kai imi galvoti, supranti, kas tau tikrai rūpi. o kurti gali apie tai, ką supranti (arba apie tai, ko nesupranti, jei filosofiškiau. tik reikia susigaudyti, kur tavo riba tarp supratimo ir nesupratimo).

2. žiūrėk filmus

kaip ir knygos, filmai verčia mąstyti. geri filmai taip pat leidžia pajusti tam tikrą nuotaiką vaizdine forma, kuri gali būti priimtinesnė, jei trūksta vaizduotės tam, kad visai paskęstum knygų tekstuose. nebūtinai reikia didelių ir galingų filmų, kartais nedidelis epizodas iš vieno niekuo neypatingo filmo gali labai stipriai įkvėpti - ar tai būtų įdomus veikėjų dialogas, ar gražūs vaizdai, ar sukrečiantys vaizdai, pažadinantys tavo vidinį protestuotoją ir kovotoją, ar scenografija (gal filmas su akį traukiančiomis Elžbietos laikų suknelėmis įkvėps tave parašyti pasakojimą apie tai, kokiais žavėjimosi objektais tais laikais buvo paverstos moterys, ir kiek to išlikę iki šiandien). kartais filmai įkvepia taip, kad sunku nusakyti, kokią tiksliai žymę jie paliko tavyje. pavyzdžiui, parašyti kinematografines vizijas mane įkvėpė Van Gogas, Lana del Rey, senas autobusas, kuriuo kasdien važinėju ir filmai, tik tiksliai negaliu pasakyti, kaip jie čia prisidėjo. gal tiesiog padarė įtakos tam, kaip stebiu ir akimis fiksuoju aplinką.

3. fotografija yra daugiau, nei vestuvės ir delfi

nuotraukos gali būti labai galingos. sunku literatūroje vien žodžiais nupiešti visas istorijos garsų, vaizdų, kvapų, skonių ir emocijų linijas, sunku kine devyniasdešimčia minučių video medžiagos perduoti daugiau, nei tik garsą ir vaizdą, bet gebėjimas vienu kadru perteikti ir istoriją, ir jauseną, manau, yra vertas ne mažiau dėmesio. stipri nuotrauka neleis atiktraukti akių, o gal kaip tik - privers jaustis taip nepatogiai, kad suksi jas šalin. tokie jausmai gali sukelti minčių tavo paties kūrybai.

jei tikrai labai sunku pradėti, rask patinkančią nuotrauką tumblr ir parašyk istoriją apie tai, ką joje matai. teksto stilius gali būti koks tik nori. daug nuotraukų yra įkvėpusios mane eilėraščiams, o ypatingai - piešiniams. dar vienas pasiūlymas - perpiešk nuotrauką, bet nebūtinai realistiškai, pakeisk ką nors, pateik tai šviežiai. jei darysi tai su polėkiu ir visai pakeisi to vaizdinio nuotaiką, tai tikrai nebus kopijavimas.

fotografuok pats. nebūtinai tam, kad paskui tai perpieštum. nuotraukos gali padėti pakeisti mąstyseną. jos padeda sustabdyti akimirką ir išmokęs sustabdyti laiką galėsi lengviau pagauti tos sekundės jausmus, apie kuriuos galėsi kurti.

4. klausyk savęs

greičiausiai yra toks paros ar savaitės laikas ir vieta, kai jautiesi labiausiai įkvėptas. pasistenk jį atrasti. gal tai rytai kai pasaulis bunda, gal mieguista popietė, gal kurti gali tik savaitgaliais, nes darbo dienomis negali susikaupti, gal geriausi eskizai išeina autobuse, gal sugalvoti tekstą dainai gali tik apsuptas žmonių. kiekvieno tinkamiausios sąlygos skirtingos. pazydžiui, didžiausios ir iš viso kažko vertos idėjos man gimsta tik naktį - nuo vidurnakčio iki penktos ryto, rašyti galiu tik prie savo stalo, bet čia sėdėdama retai kada sugalvoju, ką piešti - tam turiu išeiti į miestą ar gaudyti idėjas mokykloje. žodžiu, svarbu išbandyti kuo daugiau ir suprasti, kokios sąlygos tau palankiausios.

5. stebėk aplinką

aišku, kad kūryba negimsta grynai iš vidaus. tai greičiau jau gimsta iš vidaus santykio su aplinka. primink sau kasdien, kad stebėtum ir klausytum. nors tai atrodo akivaizdus dalykas, kartais gali praleisti pro akis labai daug. kai ėmiau atidžiau stebėti aplinką, dabar kasdien telefono užrašus papildau kokiomis nors nekaltomis, atsitiktinėmis mintimis, kurio vėliau gali tapti kažkuo daugiau (pavyzdžiui, šiandien užsirašiau "bet dugnas yra kažko viršus" ir "tu paskęsi savo gilumoj, o aš paviršium toli nučiuošiu". jie iš paprastų pokalbių, net prikolų, o ne gilių pokalbių apie egzistenciją. kartais net neįsivaizduoji, kiek visko gali pagauti iš aplinkos).

6. įkvėpk save

perskaityk senus savo tekstus, peržiūrėk senus piešinius, perversk senas nuotraukas. peržiūrėk savo seniai taip mėgtą filmą, perskaityk knygą, kuri tau seniau taip patiko, pasiklausyk dainų, kurios prieš porą metų tau labiausiai patiko. gal pavyks prisiminti tuos jausmus, kuriuos jautei išgyvendamas visa tai, gal pavyks išgirsti kažką tarp savo paties eilučių ir šitaip atgaivinsi mintis.

7. gyvenk

jei nesiseka nieko sukurti, nespausk savęs. gal tiesiog per daug susikoncentravai į patį kūrybos procesą ir pamiršai, kad ta kūryba neatsiranda iš niekur. išeik į lauką, neliesk teptukų ir klaviatūros kelias dienas, gal kelias savaites (gal esi tikrai perdegęs nuo didelio noro sukurti kažką gero), eik ir išgyvenk kuo įdomesnes istorijas.


gal kai kurie iš šitų būdų bus mažiau efektyvūs, gal kai kurie visai nepadės, bet manau, kad jei labai nori kurti, bet nesiseka, gali pabandyti pažadinti kažką savyje. man visi šie būdai labai padėjo, o kai atrasiu naujų, pasidalinsiu.

2 komentarai:

  1. Kaip tik šiandien bibliotekoje siūlė pasiimti ,,svetimą", bet man reikėjo gyvenimo po klevu... :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. uu, skaudžiai... po gyvenimo po klevu pasiimk svetimą, verta

      Panaikinti