2016/09/27

viešas atsiprašymas 200-ojo įrašo proga


mes negalim tavęs kaltinti. žinom, kad teisti žmones negražu. bet dažnai darom tai, kas neleistina, dažnai imamės draudžiamų dalykų ir paverčiam juos savo pomėgiais. mes neturim dėmesio ir populiarumo, idealių proporcijų grožio ir puikaus stiliaus, neturim pinigų tokiam makiažui ir telefonui, kuriems turi tu (saviškius išleidžiam knygoms ir kelionėms), todėl, prašau, nepyk, kad kartais šio draudimo nepaisom – juk teturim savo menkas esybes. patys nepajuntam, kaip pradedam lieti pagiežos pilnus žodžius, nuleidę galvas tyliai susižvalgom ir sarkastiškai išsišiepiam, taip, kaip tik mes suprantam, pašiepdami tave, kuris ką tik emancipaciją sumaišė su emanacija, nes bando apsimesti žinantis daug tarptautinių žodžių. nepyk, prašau, ant mūsų nevykėlių – menininkų, rašytojų, vaikų nusiburbuliavusiais paltais, tų, kurie klauso per literatūros pamoką, tų, kurie nesikeikia, todėl jų sakiniai skamba kažkaip ne taip ar tų, kurie nešioja akinius (akiniai iš esmės yra keistuolio požymis). kartais prasprūsta ranka, prasiveria burna ir pasakom ką nors, bet mes žinom, kad negalim tavęs teisti ir mes atsiprašom.

dabar pasižadam – daugiau nebeteisim. mes tiek daug nesuprantam, mes tiek daug nežinom. mokysimės iš tavęs, nes pavydim tau tokio užtikrintumo, tokio tvirtumo ir gyvenimo išminties. tu daug patyręs, daug matęs, kasdien vaikštai aukštai iškėlęs galvą, nes to nusipelnei. o, kad mes kada bent priartėtume prie to... beveik girdžiu muziką, kai skardžiai juokiesi iš nešvankaus juokelio, beveik jaučiu švelnų pajūrio vėją, kai tuo pačiu profesionaliu ir patyrusiu judesiu atmeti šalin tiesintus plaukus, o straipsnio „Kaip būti originaliu“ skaitymas irgi turi savotiško žavesio. mes bijojom pasakyti tai garsiai, bet įkvėpei mane savo drąsa, todėl pabandysiu ir aš drąsiai pripažinti – niekada nebūsim tokie, kaip tu. tu eisi užkariauti pasaulio didelėmis kompanijomis. tu sukursi tokį puikų verslą, kad jokia mokslinė žiurkė prieš tave nepašokinės. reikia išmokti susitaikyti, mes išmoksim.

ir tu niekada nebūsit toks, kaip mes. gali nesijaudinti, jums negresia jaudintis dėl tokių klausimų, kaip "kodėl mes čia?", ar aiškintis, kaip šilčiau bendrauti vienam su kitu. nėra reikalo terliotis su tiesos paieškomis ar budinti sąžinės – mes viskuo pasirūpinsim už tave. mes naktį nemiegosim, nes nesijausim verti to miego, kol kažkas pasauly kenčia. pasivartysim tamsoje – kambario ir savo – už tave, nesijaudink, viskuo pasirūpinta.


mes nebūsim tokie, kaip tu ir tu nebūsi toks, kaip mes. nesivargink ir neteiski mūsų, o mes atsiprašom ir daugiau nebeteisim tavęs – leisk apsimesti, kad mums nerūpi. dabar eik užkariauti pasaulio savo blakstienomis, o mes grįšim kūprintis prie rašomojo stalo.

2016/09/21

kaip nugalėti "artist's block"



būna dienų, kai labai norisi ką nors sukurti, bet niekaip neišeina. norisi parašyti eilėraštį, bet nepavyksta jo pagauti. norisi nutapyti, bet nežinai, ką. atrodo tai, kas turi būti sukurta yra šalia, bet niekaip nepavyksta to sugriebti ir įšaldyti fizinėje formoje. iš proto vedantis jausmas.

paskutiniu metu man trūksta ne idėjų, o laiko idėjoms išreikšti, nes jos verčiasi ir tiesiog nespėju visko įgyvendinti. bet dar visai neseniai atsisėsdavau prieš tuščią popieriaus lapą ir galvodavau "apie ką galėčiau parašyti?". apie ką tiktai noriu. čia ir buvo problema - nėra ribojimų, vien laisvė, gali eiti bet kur, bet nežinai, kur.

čia keli patarimai, kurie galbūt padės pramušti tą "artist's block" ir parašyti pirmą sakinį ar nutepti tą pirmą potėpį.

1. skaityk

dažnai girdžiu virkavimus, kad privalomosios literatūros sąrašai varo iš proto. sutinku, kad "Gražina" ar "Anykščių šilelis" nėra itin įtraukinatys kūriniai, o "Gyvenimas po klevu" gali sudirbti nuotaiką visai dienai, bet nematau tame vien tik blogų pusių - šie tekstai parodo literatūrą iš kitos, ne tokios įprastos ir patogios šiandienos žmogui pusės. jei tokie pasakojimai tau nemalonūs skaityti, pats vengsi pesimistinio rašymo ar grybų manijos.

negaliu suprasti, kaip skaitymas gali būti tokia didžiulė kančia. jei nori rašyti, turi skaityti, pasakys bet kuris rašytojas. literatūrinės kalbos neišmoksi skendėdamas vien šnekamojoje. dar svarbesnis skaitymo aspektas - literatūra verčia mąstyti. tūkstančiai puikių knygų aprėpia šimtus tūkstančių idėjų ir teorijų. kartais viena plona knyga gali nepaleisti labai ilgą laiką, priversti galvoti, kokia tavo nuomonė šiuo klausimu ar kaip pats elgtumeisi tokioje situacijoje. pavyzdžiui, savaitę neatsigaunu po Kamiu "Svetimo" ir žinau, kad skaitysiu ją dar kartą. kai imi galvoti, supranti, kas tau tikrai rūpi. o kurti gali apie tai, ką supranti (arba apie tai, ko nesupranti, jei filosofiškiau. tik reikia susigaudyti, kur tavo riba tarp supratimo ir nesupratimo).

2. žiūrėk filmus

kaip ir knygos, filmai verčia mąstyti. geri filmai taip pat leidžia pajusti tam tikrą nuotaiką vaizdine forma, kuri gali būti priimtinesnė, jei trūksta vaizduotės tam, kad visai paskęstum knygų tekstuose. nebūtinai reikia didelių ir galingų filmų, kartais nedidelis epizodas iš vieno niekuo neypatingo filmo gali labai stipriai įkvėpti - ar tai būtų įdomus veikėjų dialogas, ar gražūs vaizdai, ar sukrečiantys vaizdai, pažadinantys tavo vidinį protestuotoją ir kovotoją, ar scenografija (gal filmas su akį traukiančiomis Elžbietos laikų suknelėmis įkvėps tave parašyti pasakojimą apie tai, kokiais žavėjimosi objektais tais laikais buvo paverstos moterys, ir kiek to išlikę iki šiandien). kartais filmai įkvepia taip, kad sunku nusakyti, kokią tiksliai žymę jie paliko tavyje. pavyzdžiui, parašyti kinematografines vizijas mane įkvėpė Van Gogas, Lana del Rey, senas autobusas, kuriuo kasdien važinėju ir filmai, tik tiksliai negaliu pasakyti, kaip jie čia prisidėjo. gal tiesiog padarė įtakos tam, kaip stebiu ir akimis fiksuoju aplinką.

3. fotografija yra daugiau, nei vestuvės ir delfi

nuotraukos gali būti labai galingos. sunku literatūroje vien žodžiais nupiešti visas istorijos garsų, vaizdų, kvapų, skonių ir emocijų linijas, sunku kine devyniasdešimčia minučių video medžiagos perduoti daugiau, nei tik garsą ir vaizdą, bet gebėjimas vienu kadru perteikti ir istoriją, ir jauseną, manau, yra vertas ne mažiau dėmesio. stipri nuotrauka neleis atiktraukti akių, o gal kaip tik - privers jaustis taip nepatogiai, kad suksi jas šalin. tokie jausmai gali sukelti minčių tavo paties kūrybai.

jei tikrai labai sunku pradėti, rask patinkančią nuotrauką tumblr ir parašyk istoriją apie tai, ką joje matai. teksto stilius gali būti koks tik nori. daug nuotraukų yra įkvėpusios mane eilėraščiams, o ypatingai - piešiniams. dar vienas pasiūlymas - perpiešk nuotrauką, bet nebūtinai realistiškai, pakeisk ką nors, pateik tai šviežiai. jei darysi tai su polėkiu ir visai pakeisi to vaizdinio nuotaiką, tai tikrai nebus kopijavimas.

fotografuok pats. nebūtinai tam, kad paskui tai perpieštum. nuotraukos gali padėti pakeisti mąstyseną. jos padeda sustabdyti akimirką ir išmokęs sustabdyti laiką galėsi lengviau pagauti tos sekundės jausmus, apie kuriuos galėsi kurti.

4. klausyk savęs

greičiausiai yra toks paros ar savaitės laikas ir vieta, kai jautiesi labiausiai įkvėptas. pasistenk jį atrasti. gal tai rytai kai pasaulis bunda, gal mieguista popietė, gal kurti gali tik savaitgaliais, nes darbo dienomis negali susikaupti, gal geriausi eskizai išeina autobuse, gal sugalvoti tekstą dainai gali tik apsuptas žmonių. kiekvieno tinkamiausios sąlygos skirtingos. pazydžiui, didžiausios ir iš viso kažko vertos idėjos man gimsta tik naktį - nuo vidurnakčio iki penktos ryto, rašyti galiu tik prie savo stalo, bet čia sėdėdama retai kada sugalvoju, ką piešti - tam turiu išeiti į miestą ar gaudyti idėjas mokykloje. žodžiu, svarbu išbandyti kuo daugiau ir suprasti, kokios sąlygos tau palankiausios.

5. stebėk aplinką

aišku, kad kūryba negimsta grynai iš vidaus. tai greičiau jau gimsta iš vidaus santykio su aplinka. primink sau kasdien, kad stebėtum ir klausytum. nors tai atrodo akivaizdus dalykas, kartais gali praleisti pro akis labai daug. kai ėmiau atidžiau stebėti aplinką, dabar kasdien telefono užrašus papildau kokiomis nors nekaltomis, atsitiktinėmis mintimis, kurio vėliau gali tapti kažkuo daugiau (pavyzdžiui, šiandien užsirašiau "bet dugnas yra kažko viršus" ir "tu paskęsi savo gilumoj, o aš paviršium toli nučiuošiu". jie iš paprastų pokalbių, net prikolų, o ne gilių pokalbių apie egzistenciją. kartais net neįsivaizduoji, kiek visko gali pagauti iš aplinkos).

6. įkvėpk save

perskaityk senus savo tekstus, peržiūrėk senus piešinius, perversk senas nuotraukas. peržiūrėk savo seniai taip mėgtą filmą, perskaityk knygą, kuri tau seniau taip patiko, pasiklausyk dainų, kurios prieš porą metų tau labiausiai patiko. gal pavyks prisiminti tuos jausmus, kuriuos jautei išgyvendamas visa tai, gal pavyks išgirsti kažką tarp savo paties eilučių ir šitaip atgaivinsi mintis.

7. gyvenk

jei nesiseka nieko sukurti, nespausk savęs. gal tiesiog per daug susikoncentravai į patį kūrybos procesą ir pamiršai, kad ta kūryba neatsiranda iš niekur. išeik į lauką, neliesk teptukų ir klaviatūros kelias dienas, gal kelias savaites (gal esi tikrai perdegęs nuo didelio noro sukurti kažką gero), eik ir išgyvenk kuo įdomesnes istorijas.


gal kai kurie iš šitų būdų bus mažiau efektyvūs, gal kai kurie visai nepadės, bet manau, kad jei labai nori kurti, bet nesiseka, gali pabandyti pažadinti kažką savyje. man visi šie būdai labai padėjo, o kai atrasiu naujų, pasidalinsiu.

2016/09/12

requiem rugpjūčiui


rugpjūtis baisiai keistas mėnuo keliuose paskutiniuose metuose. jis toks gražus, kai dar šis tas žydi, o daug kas jau ima sirpti, kai dangus toks giedras, o žvaigždės jame tokios ryškios, kad kartą pažvelgęs, ateinančius tris mėnesius neatsikratysi įpročio pakelti galvos į dangų. bet aš nemėgstu rugpjūčio, labai nemėgstu. visas šitas grožis turi vieną vienintelį tikslą – priminti, kad viskas laikina. viskas baigiasi – kaip šita vasara, kaip kita vasara ir kaip vasara po tūkstančio metų. kaip tas lietus prieš porą dienų, kai naktį sėdėjau savo kambary ir mokiausi groti pianinu. tas lietus buvo labai stiprus, dusliai aidėjo, atsimušdamas nuo sienų ir medinių lubų sijų ir pianinas kartu su juo, garsiu prie mano atviro lango, skambėjo taip gražiai. lietus pasibaigė, visai kaip vieną dieną pasibaigs mano gyvenimas ir mano grojamos melodijos ir niekas nieko neprisimins.

tris savaites prasedėjau tamsoje. jaučiuosi kaip migloje. viskas svyruoja, viskas bet kada gali sugriūti. sugriūva, aš apsisuku ir viskas vėl kaip buvę, bet kai sugriūva dar kartą, vis tiek skauda taip pat. didžiąją laiko dalį buvau užsidariusi namie ir neatsigrožėjau, neįsikaliau į galvą to mėlyno vasaros dangaus dienomis, kai nelijo. tiesiog negalėjau išbūti lauke, kur dabar tiek daug chaoso. nesakau, kad viduje chaoso nebuvo. baltos mano kambario sienos pasistengė, kad mano galvoje ūžtų ne mažiau triukšmo, nei ūžia lauke. bet būdama viduje, su tomis nesveikomis mintimis aš sugebėjau pagimdyti idėjų, minčių užuomazgų, kurios, jaučiu, yra tikrai svarbios. ir mokiausi groti – muzika man buvo terapija, vėl iš naujo pamilau tą jausmą, kai pavyksta tinkamai sugroti dainą. tas ėjimas iš proto, jausmas, kad kažkokios juodos rankos smaugia mano kaklą buvo lyg žiauri kaina, kurią turėjau sumokėti už pluoštą popierių, paskubomis pripildytų netyčia užčiuoptomis mintimis, už dar daugiau minčių, kurios dar mano galvoje. ir nors kainavo daug, dabar aš kažką turiu.

absurdiška, kad tamsa sukuria kažką, kas suteikia vilties gintis nuo tos tamsos. pasibaigęs rugpjūtis suteikia vilties laukti kito rugpjūčio. kad ir jis galėtų pasibaigti.

2016/09/05

prasilenkimai



aš matau, kad tu bijai. tau baisu. žmonės puola tave iš aplikui, bet jie nekanda, ne. jie tiesiog būna – „savimi“, būna arogantiški, garsiai kalba ir visada visada išsišiepę. jie sako, kad gyvenimas sunkus, sako, kad niekas nežino, kiek daug jie patyrę.  tu žinai – jie patyrę tiek mažai, bet jiems tai daug.

jie neliečia tavęs – kodėl tada turėtum bijoti? tu jiems netrukdai, jie retai iš viso apie tave pagalvoja. jie gyvena savo didelį gyvenimą ir leidžia tau gyventi savąjį menkajį. kartais užkliūvi už jų atsirišusio bato raištelio ar ore pakibusio nešvankaus retorinio klausimo. tada jie pažiūri į tave ir leidžia suprasti, kad tau derėtų batą užrišti, o klausimo neliesti ir viskas sustoja į vietas. tu grįžti į savo menką gyvenimą, o jie į savo didelį.

tu nelieti jų. namie jautiesi saugiai ir tyla po truputį tampa tavo kompanione. bet ne drauge, tavy dar per daug gyvybės, kad susitapatintum su tyla. čia nėra jų, esi tik tu ir nebėra grėsmės už ko nors užkliūti. nebėra didelių gyvenimų šalia, nebėra santykio, todėl niekas negali pasakyti, koks gyvenimas tavo – didelis ar mažas. ir sakai žmonėms, kad vienai tau gerai, čia tu nebijai, bet nežinau, ar pati tuo tiki. nerimas visada įsigėręs ląstelėse spaudžia – jei ne galvą, tai širdį, jei ne ją, tai gerklę.

jūs neliečiat vienas kito, švelniai prasilenkiat. bet gal tai ir yra baisiausia. ir aš nežinau, rašau tau ar sau.

2016/09/03

viskas paprasta


jums paprasta šnekėti, kad laimė priklauso nuo nusiteikimo, nuo požiūrio. paprasta sakyti, kai jums užtenka naujo lūpdažio rudeniui ar ilgesnio miego tam, kad viskas būtų gerai. kai užtenka, kad atrašytų tas, kuris patinka ar kad mama nerėktų. paprasta, kai paprasti dalykai sukelia paprastus jausmus – paprastą, primityvų džiaugsmą. dieve, kaip aš pasiilgau to jausmo. kai viskas buvo nekomplikuota. kai man užteko saulės iš už debesies krašto, naujos geros knygos ir galimybės išvažiuoti į kelionę. aš pamiršau, koks jausmas nemiegoti visą naktį, nes negali atsitraukti nuo tokios geros knygos, koks jausmas neužmigti, nes labai lauki rytojaus, kai susitiksi su draugais. aš per gerai žinau, koks jausmas iki kruvinų sielos krumplių muštis su savomis mintimis, neužmigti, nes bijai, kad rytoj vėl atsikelsi.

pasiilgau primityvios šešių spalvų paletės – čia džiaugsmas, čia liūdesys, čia baimė... tai tapo priklausomybe, kasdien atrasti po naują spalvą – čia neviltis, sumišusi su pasididžiavimu, čia savigrauža su altruizmu ir pesimizmu... bet kasdien reikia vis didesnės kainos vis didesnei dozei, nes vakar dienos spalva per silpna, ji nebepatenkina.

ką daryti, kai paprastų jausmų nepavyksta taip paprastai paimti ir susikurti, kai nepavyksta paprasčiausiai priversti jų atsirasti? kai dirbtinumas nesuveikia net paprastumui? kai reikia tiek daug, kad patirtum penkias sekundes tyro džiaugsmo?