2016/08/01

Ken Kesey "Skrydis virš gegutės lizdo"


"Visų širdys plaka ritmu, nustatytu dienotvarkės kortelėse."

viena geriausių mano skaitytų knygų. dar viena apie maištavimą, apie nepaklusimą sistemai, bet labai įtaigi ir teisinga.

istorija pasakojama psichiatrinėje uždaryto Vado akimis. jis visų laikomas kurčnebyliu, nors iš tikrųjų gali girdėti ir šnekėti. įprastą ligoninės rutiną sugriauna naujas ligonis Makmerfis. tai tvirtas, neramus vyras, hyperaktyvus lošėjas ir smulkus nusikaltėlis iš gatvės. atvykęs čia jis ima stipriai keisti visų ligonių požiūrį ir stoja į psichologinę kovą su seserimi Rečid.

puiki knyga. pilna simbolizmo, metaforų ir labai gerai atspindinti visuomenę. veikėjai labai ryškūs ir išvystyti, skirtingi ir įsimintini. pacientai šioje ligoninėje beveik visi uždaryti savu noru. jie nepatenkinti savo gyvenimais normaliame pasaulyje, nepatenkinti ir Sesers valdžia ligoninėje, tačiau visiškai nesiruošiantys nieko keisti. jie pilni nepasitikėjimo savimi ir nusivylimo, bet Makmerfis ima ir pažadina kitą jų asmenybių pusę.

tai istorija apie "normalumo" sąvoką, apie nelaisvę, kai esi įkalintas socialinių normų, stereotipų ir nusteikimų. čia bet kokia emocija, bet koks žmogiškumas yra nurašomas psichinei ligai, bet koks noras veikti, priešintis, keisti, bet kokia idėja ar mintis, kuri yra kitokia ir neįprasta: viskas yra nenormalu ir turi būti išgydyta. jei žmogus nenori pats tokių nenormalių minčių pašalinti, jos bus išrautos kitomis priemonėmis - elektros terapija arba lobotomija. čia vadovauja sesuo Rečid, lyg galva ir vadovas visos didelės sistemos, apraizgiusios visą pasaulį, ir niekas neturi teisės jai priešintis. tai sistema, kuri prikišusi savo mechanizmų į kiekvieną ir žmogus neturi kito pasirinkimo, kaip tik su tuo susitaikyti. tačiau Makmerfis išdrįsta elgtis kitaip, išlieka tikras savo įsitikinimams ir taip ima griauti sistemą. jis paprastas lošėjas, mėgstantis išgerti, bet šioje ligoninėje jis tampa herojumi, pasiryžusiu bet kokia kaina nugalėti seserį Rečid ir taip parodyti ligoniams, kad jie gali kažką pakeisti, kad jie gali daugiau, nei jiems atrodo.


"Viena težinau: niekas nėra toks didelis, koks tariasi esąs, ir man atrodo, kad visi ištisą gyvenimą nieko daugiau neveikia, tik plėšo vieni kitus į gabalus."

ši knyga buvo parašyta septintajame dešimtmetyje ir sukėlė perversmą. tai buvo viena tų revuliucioningų knygų, kartu su Selindžeriu, Keruaku, Barausu ir kitais. tos knygos įkvėpė visuomenę, ypatingai jaunus žmones, išdrįsti kitaip žiūrėti į pasaulį, išdrįsti nepaklusti ir būti savimi. nors dabar šios knygos nebesukelia tokių revoliucijų, nes savo darbą jau padarė, vis tiek išlieka puikūs literatūros kūriniai.

jau kuris laikas nebuvau skaičiusi knygos, kuri trenktų, kuri išmuštų iš vėžių ir nustebintų pabaiga. šita pabaiga nuliūdino, bet paskui nudžiugino, nes supratau, kad tai vienintelis būdas, kaip ir galėjo baigtis toks kūrinys. Makmerfis nepasiekė savo tikslo taip, kaip buvo galima tikėtis, bet, manau, kad vis tiek jį pasiekė.

2 komentarai:

  1. Pagal šitą knygą ir filmas labai geras, nors dažnai būna labai blankūs tokie filmai

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. mačiau mačiau. bet man kažkaip nepatiko, atrodė, kad veikėjai ne tokie išvystyti kaip knygoje. bet Nicholson'o vaidyba labai gera.

      Panaikinti