2016/08/10

kartais nesuprantu, kokia kryptimi teka mano kraujas



I do not have writer's block my writer just hates the clock
It will not let me sleep I guess I'll sleep when I'm dead
And sometimes death seems better than the migraine in my head

aš, pasižadėjusi sau - jau septynioliktą kartą - elgtis kaip žmogus - nesakau, kad normalus, bet bent žmogus - tą patį vakarą nueisiu gulti ketvirtą ryto, o atsikėlusi pirmą popiet vėl lyg niekur nieko apsikabinsiu savo demonus, tuos, kuriuos vakar jau paskutinį kartą ir su visam išvariau. priminsiu sau, kad degsiu pragare, bet šituose žodžiuose girdėsiu dar daugiau pasididžiavimo, nei vakar - nes ko nepakeisi (nes nenori pakeisti), su tuo susigyvensi. užsispyręs ožys, kuriam patinka būti užsispyrusiu ožiu.

vakar mano mėgstamiausia spalva buvo juoda, šiandien rožinė, bet aš niekada negaliu būti tikra, kad po penkių minučių negulėsiu ant žemės ir žiūrėdama tuščiu žvilgsniu į lubas nenorėsiu visiškai tyrai nieko (ir vėl), net jei dabar mano nuotaika tinkama dešimties kilometrų pasibėgiojimui.

ne, aš nesu ūmi, hormonais varoma kalė. stabiliai nesiveliu į bendras dramas ir nesigilinu į tai, ką kiti galvoja apie mane. todėl stabiliai lieku nuošaly, stabiliai viena, bet nesakyčiau, kad stabili. man rūpi, kaip pati save suprantu. kitais žodžiais - aš kalė savęs mėsinėjime. patyrusi, tokia, kuriai niekada negana. vakar aš buvau pasiruošusi nuversti viską, kas įsisenėję, pakeisti nepakeičiamą, nes aš kuriu meną. šiandien absurdiškas juokas prasiskverbia laukan, nes kas man leido nuspręsti, kad aš menininkė, o tas šlamštas, kuriuo užsiimu - kažko vertas ir dar (!) menas.

aš sėdėjau su jais visais, šnekančiais temomis, kurios manęs nedomina, ir galvodama, kad manęs niekas su jais nesieja, jaučiausi tokia žvėriškai vieniša. aš norėjau staugti ir buvau įsitikinusi, kad niekas net nekrūptelėtų - nes aš viena, o gal tas pigus angliškas repas apie pinigus paleistas per garsiai. ryte atsibudom tryse ir taip džiaugėmės, kad tik tryse ir jau nebelijo. kai ėjau namo, saulė jau švietė, o per kelią perbėgo du kaimo šunys ir pasijutau tokia vieniša - tokia viena, kad galėčiau dainuoti visam pasauliui dėl tokios laimės.

aš sužalota, aš turiu daug gilių randų ir šiurkščią odą. viską taip sudraskytą. kai odą įpjauni, nauja atauga storesnė ir kietesnė - gal dėl to aš vis dar stoviu ant kojų. žinau, kad įsibrėšiu dar ne kartą, ir viskas lyg žaidimas: kiek giliai reikia įpjauti, kad subyrėčiau ir kam teks tokia garbė? juokiuosi nakčiai, verkiu dienai.

vis žiūriu į juos, šlykščiuosi, bet vis tiek būnu kartu, pati nesuprasdama - paskutinių vilties trupinių verčiama? vis su kitais, vis su naujais, bet iš tos pačios pilkos masės ir keliančiais tą patį šleikštulį. bet man kitą rytą jau bus pabodę gilintis ir atsigulę ant pripučiamo čiužinio plūduriuosim Nemuno vandeny kepinami saulės. grįšim į krantą laimingi, tada kažkas pasakys "einam žaist kortom, išgersim" ir man trūks tiek nedaug, va tik tiek, kad pasiųsčiau visus prieš tai paaiškinusi, kad iš jų neišeis nieko daugiau, nei dar kelios kokybiškos kopijos prototipo masinei gamybai.

aš tragikomedijos pjesė, prie ryškių šviesų pilna išraiškingų garsų ir vaizdų, o tamsoje teliekanti krūva juodo ant balto. tik kasdien apšvietimas kitas ir aš iš naujo pakylu tam, kad klaidžiočiau, o paskui susmegčiau atgal. cha, aš kaip Twenty One Pilots daina - mano melodija linksma, bet žodžiai slegiantys.

bet galbūt ne čia esmė. viskas laikina. po pakylimų ateis nusileidimai, o tada - vėl pakylimai ir aš iškęsiu vis daugiau ir daugiau, nors ir galvodama, kad "čia jau turėjo būti dugnas". klijuodama pleistrus ant įtrūkimų nebegalvosiu, kad skauda, o galvosiu, kad kraujo spalva gražaus nenusakomo raudonio, arba šita mėlynė primena galaktiką. nes aš esu chaosas. aš esu chaosas, kurio visa širdimi nekenčiu ir bandau išrauti su visomis šaknimis, bet tos šaknys visur ir aš žaloju save. aš esu chaosas, kurį myliu kiekviena savo ląstele. chaosas, kurį taip gerai pažįstu ir apginu nuo bet ko.

ir aš nežinau jokios kitos jėgos, tokios stiprios, kad palaikytų gyvybę taip svaiginančiai, kaip šitas chaosas.


2 komentarai:

  1. čia lyg poezija, tik ne poezija. skaitau ir galvoju kad vienu metu lyg ir suprantu apie ką čia, bet lyg ir nesuprantu, bet tas netikrumas nesukliudo perskaityti visko iki paskutinio žodžio. Galbūt įspūdį sustiprino muzika sklindanti iš mano ausinukų: Mahmut Orhan - Feel feat. Sena Sener

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. įdomu. nebūčiau įsivaizdavusi tokios dainos prie tokio teksto. keista, kaip skirtinga muzika gali suteikti skirtingą nuotaiką tam pačiam tekstui. man patinka, kad kiekvienas žmogus savaip supranta tai, ką rašau.

      Panaikinti