2016/08/23

grįžk į realų pasaulį


ar nukreiptum akis į šalį, jei suklupčiau vidury gatvės ir pradėčiau rėkti? taip lyg plyštų mano širdis? manau, kad nukreiptum. aš irgi nukreipčiau tavo vietoje. visi mes nukreiptume. jei kas nors paklaustų, kodėl neatsiliepei vakar popiet, ar pasakytum, kad tada sėdėjai psichiatro kabinete, o jis išrašinėjo tau vaistus, kad pagaliau pirmą kartą šį mėnesį naktį miegotum ilgiau, nei dvi valandas? „žiūrėjau filmą, negirdėjau, kai skambinai“ – suveltum ką nors panašaus. juk neįsivaizduoji savęs sakančio „vakar pagalvojau, kad nežinau, dėl ko gyvenu, ir man pasidarė labai baisu“ lygiai taip pat užtikrintai, kaip „vakar pasidariau lazanijos, bet ji neišėjo tokia skani, kokios tikėjausi.“

turim rūšiuoti tai, ką galim parodyti pasauliui, ir ko „nevalia“. yra gražūs dalykai, kuriais galim dalintis su visais – šypsena, džiaugsmas, sėkmė, bet niekas nenori matyti mūsų tamsių pusių. niekas nenori matyti baimių, panikos, juodų minčių, didelių ir per didelių klausimų, nes visa tai yra taip pavojingai arti baisios tiesos. todėl kai ims ašaroti tavo akys, aš tau padėsiu – apsimesiu, kad nieko nemačiau, o tu nenuvilk manęs ir susiimk, nes mieliau klausysiu nerūpestingų pasakojimų apie naujus džinsus, nei kartu su tavim bandysiu atsakyti į atsakymų neturinčius klausimus.

kartais panika mane dusina, aš taip bijau. ima atrodyti, kad gyvenu kažkokiam lėlių namelyje, kur šeimos tobulos, indai visada švarūs, ant drabužių niekada neatsiranda suglamžymų, o visos akys stiklinės ir viduriai tušti. pasijuntu vėl tarp žemės ir dangaus ir nežinau, kuris kurioj pusėj. ar jie visi nenormalūs ar aš nenormali? aš nežinau, kas tikra, nežinau, kas normalu. bet žinau, kad nei vienas nežinom ir kad mes visi nesveiki. o apsimetinėjimas, kad yra kitaip nieko nepakeičia.

dar žinau, kad galėtum nuplauti savo purviną sąžinę, jei neužmerktum akių prieš ženklus - akivaizdžius, spiegiančius tau į veidą – ir pagaliau išstenėtum „ar tau viskas gerai?“ tikrai yra žmogus šalia tavęs, kuris eina iš proto laukdamas, kol kas nors to paklaus.

- grįžk į realų pasaulį.
- nenoriu. geriau nusižudysiu mintyse.

2016/08/19

prisilietimas


garsiai šąla
kraujas tarp
raktikaulių,
sugavęs mano
švelnų prisilietimą.
oda pašiurpus
tyliai surinka
"tik nepaleisk"

2016/08/17

eskizai #3


kartais per vieną dieną užpildau dešimtį ar daugiau puslapių. kartais nepiešiu kelias savaites. bet iš esmės, piešimas man labai padeda atsipalaiduoti. pats veiksmas - ritmingos pieštuko linijos, staigūs kreidelės brūkšniai ar švelnus akvarelės liejimas - yra raminantis, bet čia tik priedas. geriausią jausmą suteikia kažkokią mintį, jausmą, potyrį perteikti ant popieriaus. tada būnu tikra, kad tai pasiliks čia - bent kažkuriam laikui. nurimstu ir baimės pamiršti ar nerealizuoti idėjų lieka mažiau.

kaip su visomis veiklomis, taip ir su piešimu - visada galvoju, kad darau tai per prastai. bet tikriausiai nėra vieno teisingo būdo kažką daryti, todėl turėčiau žiūrėti į tai paprasčiau. tai tik keli eskizai, pabandymai ir turbūt proporcijos ar technika nėra taip svarbu, kaip jausmas, kurį bandžiau archyvuoti.

žodžiu, gal ką nors įkvėps. gal kam nors parodys, kaip piešti nereikia...

































2016/08/10

kartais nesuprantu, kokia kryptimi teka mano kraujas



I do not have writer's block my writer just hates the clock
It will not let me sleep I guess I'll sleep when I'm dead
And sometimes death seems better than the migraine in my head

aš, pasižadėjusi sau - jau septynioliktą kartą - elgtis kaip žmogus - nesakau, kad normalus, bet bent žmogus - tą patį vakarą nueisiu gulti ketvirtą ryto, o atsikėlusi pirmą popiet vėl lyg niekur nieko apsikabinsiu savo demonus, tuos, kuriuos vakar jau paskutinį kartą ir su visam išvariau. priminsiu sau, kad degsiu pragare, bet šituose žodžiuose girdėsiu dar daugiau pasididžiavimo, nei vakar - nes ko nepakeisi (nes nenori pakeisti), su tuo susigyvensi. užsispyręs ožys, kuriam patinka būti užsispyrusiu ožiu.

vakar mano mėgstamiausia spalva buvo juoda, šiandien rožinė, bet aš niekada negaliu būti tikra, kad po penkių minučių negulėsiu ant žemės ir žiūrėdama tuščiu žvilgsniu į lubas nenorėsiu visiškai tyrai nieko (ir vėl), net jei dabar mano nuotaika tinkama dešimties kilometrų pasibėgiojimui.

ne, aš nesu ūmi, hormonais varoma kalė. stabiliai nesiveliu į bendras dramas ir nesigilinu į tai, ką kiti galvoja apie mane. todėl stabiliai lieku nuošaly, stabiliai viena, bet nesakyčiau, kad stabili. man rūpi, kaip pati save suprantu. kitais žodžiais - aš kalė savęs mėsinėjime. patyrusi, tokia, kuriai niekada negana. vakar aš buvau pasiruošusi nuversti viską, kas įsisenėję, pakeisti nepakeičiamą, nes aš kuriu meną. šiandien absurdiškas juokas prasiskverbia laukan, nes kas man leido nuspręsti, kad aš menininkė, o tas šlamštas, kuriuo užsiimu - kažko vertas ir dar (!) menas.

aš sėdėjau su jais visais, šnekančiais temomis, kurios manęs nedomina, ir galvodama, kad manęs niekas su jais nesieja, jaučiausi tokia žvėriškai vieniša. aš norėjau staugti ir buvau įsitikinusi, kad niekas net nekrūptelėtų - nes aš viena, o gal tas pigus angliškas repas apie pinigus paleistas per garsiai. ryte atsibudom tryse ir taip džiaugėmės, kad tik tryse ir jau nebelijo. kai ėjau namo, saulė jau švietė, o per kelią perbėgo du kaimo šunys ir pasijutau tokia vieniša - tokia viena, kad galėčiau dainuoti visam pasauliui dėl tokios laimės.

aš sužalota, aš turiu daug gilių randų ir šiurkščią odą. viską taip sudraskytą. kai odą įpjauni, nauja atauga storesnė ir kietesnė - gal dėl to aš vis dar stoviu ant kojų. žinau, kad įsibrėšiu dar ne kartą, ir viskas lyg žaidimas: kiek giliai reikia įpjauti, kad subyrėčiau ir kam teks tokia garbė? juokiuosi nakčiai, verkiu dienai.

vis žiūriu į juos, šlykščiuosi, bet vis tiek būnu kartu, pati nesuprasdama - paskutinių vilties trupinių verčiama? vis su kitais, vis su naujais, bet iš tos pačios pilkos masės ir keliančiais tą patį šleikštulį. bet man kitą rytą jau bus pabodę gilintis ir atsigulę ant pripučiamo čiužinio plūduriuosim Nemuno vandeny kepinami saulės. grįšim į krantą laimingi, tada kažkas pasakys "einam žaist kortom, išgersim" ir man trūks tiek nedaug, va tik tiek, kad pasiųsčiau visus prieš tai paaiškinusi, kad iš jų neišeis nieko daugiau, nei dar kelios kokybiškos kopijos prototipo masinei gamybai.

aš tragikomedijos pjesė, prie ryškių šviesų pilna išraiškingų garsų ir vaizdų, o tamsoje teliekanti krūva juodo ant balto. tik kasdien apšvietimas kitas ir aš iš naujo pakylu tam, kad klaidžiočiau, o paskui susmegčiau atgal. cha, aš kaip Twenty One Pilots daina - mano melodija linksma, bet žodžiai slegiantys.

bet galbūt ne čia esmė. viskas laikina. po pakylimų ateis nusileidimai, o tada - vėl pakylimai ir aš iškęsiu vis daugiau ir daugiau, nors ir galvodama, kad "čia jau turėjo būti dugnas". klijuodama pleistrus ant įtrūkimų nebegalvosiu, kad skauda, o galvosiu, kad kraujo spalva gražaus nenusakomo raudonio, arba šita mėlynė primena galaktiką. nes aš esu chaosas. aš esu chaosas, kurio visa širdimi nekenčiu ir bandau išrauti su visomis šaknimis, bet tos šaknys visur ir aš žaloju save. aš esu chaosas, kurį myliu kiekviena savo ląstele. chaosas, kurį taip gerai pažįstu ir apginu nuo bet ko.

ir aš nežinau jokios kitos jėgos, tokios stiprios, kad palaikytų gyvybę taip svaiginančiai, kaip šitas chaosas.


2016/08/09

3 kitokie būdai išsaugoti prisiminimus


juostiniai fotoaparatai

esam pripratę telefonais ir fotoaparatais fotografuoti daug ir viską iš eilės. "jei nepatiks, ištrinsiu". su tokia filosofija, bent jau pas mane, telefonas greitai užsikemša labai panašiomis nuotraukomis, o jas atrinkti vis tingisi, beveik identiškas nuotraukas žiūrėti nuobodu, o užfiksuotos akimirkos neatrodo tokios išskirtinės ir ypatingos. tokiu atveju padeda juostinio fotoaparato terapija. 

juostinių fotoaparatų galima rasti močiutės palėpėje arba sendaikčių turguje. o jei labai nesiseka ir nei ten, nei ten nieko nesimato, tereikia peržvelgti lietuviškus skelbimų portalus arba ebay ar aliexpress (ten galima gauti ir profesionalesnių juostinių fotoaparatų, su daug nustatymų, keičiamais objektyvais). 

iš pradžių fotografavimas ant juostos gali atrodyti komplikuotas ir sudėtingas, bet pasigilinus ir pasipraktikavus tai galima greitai perprasti ir daryti kokybiškas nuotraukas. be to, diafragma, jautrumas, išlaikymas - įdomu, plečiam optikos žinias.

kas iš to? kam grįžti prie senų technologijų, jei dabartinės daug patogesnės, o nuotraukos kokybiškesnės? manau, kad žinodamas, kad turi 24 ar 36 galimybes užfiksuoti akimirką, tas akimirkas imsi labiau vertinti. ilgiau paieškosi kadro, atkreipsi dėmesį į detales, gersi aplinką į save. gal tada imsi labiau vertinti susitikimus su draugais ir mažiau scrollinsi telefone.

minusai tokie, kad tai nėra pigu: juostelė kainuoja apie 3 eur, ryškinimas apie 2 eur, o namie neturint skenavimui tinkamo įrenginio, už visos juostelės nuskenavimą reikės palikti dar apie 2 eur. taigi, 7 eurai už 24/36 skaitmenines nuotraukas (papildomos išlaidos norint nuotraukas spausdinti). bet manau, kad tai netradicinis ir įdomus būdas, o besidomintiems fotografija - geras būdas suprasti šviesos prigimtį. man labai patinka fotografuoti juostiniu fotoaparatu.


Polaroid/Instax fotoaparatas

panašu į juostinį fotoaparatą, tik daug paprasčiau - įdedi dėžutę su fotolapeliais, išsirenki vieną iš kelių funkcijų atsižvelgiant į fotografuojamos vietos apšviestumą ir paspaudęs mygtuką jau laikai nuotrauką, kuri tavo akyse gražiai ryškėja (nevisada sėkmingai; nuoskaudos), o vėliau gali puikuotis Instagramo feed'e.

labai smagus pats fotografavimo procesas - čia kadrą vertini dar labiau, nes nusivylimas pamatyti per baltą ar per juodą lapelį yra per didelis. smagu išgirsti, kaip lapelis išlenda iš fotoaparato, o paskui stebėti, kaip nuotrauka ryškėja. be to, dažnai gražias nuotraukas saugom kompiutery ir vis neprisiruošiam jų atsispausdinti, o šiuo atveju nuotrauką iš karto gali dėti į albumą ar kabinti ant sienos. gražus, vintažinis būdas.

minusai panašūs, kaip ir juostinio fotoaparato. mažiausia momentinio fotoaparato kaina Lietuvoje - 60 eur. fotolapeliai Lietuvoje kainuoja apie 12 eur už dešimtį, bet internetinėse parduotuvėse galima gauti daug pigiau (bent tokia paguoda).

žodžiu, labai azartiškas būdas sugauti akimirką - jaudiniesi, ar nuotrauka išėjo, nekantriai lauki, kol išryškės. smagu ir gražu.




kitokios prisiminimų dėžutės

iš kelionių visada parsivežu visokių bilietų, čekių, lankstinukų, žemėlapių ir panašių smulkmenų. noriu juos pasilikti, bet sudėjus viską kartu į dėžutę, viskas greitai susimaišo ir patampa krūva neaiškios kilmės daiktų. todėl kiekvienai atskirai kelionei (arba galima kiekvienam atskiram įsimintinam įvykiui) paskiriu po voką, o juos sustatau į dėžutę. viskas organizuota, gražu ir beveik nieko nekainuoja.

2016/08/06

iš pokalbių #4


- o, kiek marių gėrybių už staniko.
- nėra dėlių?
- blemba, rimtai reikia apsižiūrėt, paskui papus išsiurbs, bus problemų.

*ryte randa didelį guzą ant kojos*
- aš jaučiuosi pranašesnė. jaučiuosi dievo pažymėta. nes turiu trečią kelį.

*eina per ąžuolyną*
- kiek daug ąžuolų.

- mes atėjom prie visų, tai visi išėjo.
- gal ateinam iš naujo?

- jo balsas kaip nutrauktakiaušio. kaip iškastruoto.

- koks mano vardas?
- Edgardas.

*išsitraukia banko kortelę*
- padavėja, pasilenkit.

- aš jaučiuosi taip, kaip atrodau.
- o, blemba, rimtai taip blogai?

- leškutės trinasi.
- trinasi pasiutelės.

- kažin, kur raktai...
- raktai spynelėj. spynelėj raktai. raktai yra spynelėje. spynelėj raktus rastum. raktai spynelėj.
- o, žiūrėk, spynelėj buvo.