2016/07/17

violetiniai rytai, dirbtinės gėlės ir nevykę vokiečiai

aišku, kad apsidžiaugi, kai gauni galimybę nemokamai praleisti savaitę Vokietijoje ir ten mokytis fotografijos. aišku, kad apsidžiaugi sužinojęs, kad tai mokinių mainai, nes per tokius projektus dažniausiai susipažįsti su naujais žmonėmis ir randi bent porą, su kuriais gali palaikyti įdomų pokalbį. pasitreniruoji šnekėt angliškai ir bendraut. ir aišku, kad turėtum suprasti, kad geri dalykai retai būna už dyką.

skridom į Mannheimą gruodį, kaip tik tuo metu, kai vyksta visokios gražios ir kvapnios kalėdinės mugės su karštu vynu ir meduoliais. mes tikėjomės daug, nes visgi fotografija patinka. bet visas šitas reikalas ėmė važiuot žemyn tik prasidėjęs. pasitiko mus mokytoja vokietė, kraupiu akcentu sakydama "sveiki atvykę" ir perspaustai draugiškai apsikabinėdama kiekvieną. paskui laukė mokyklos vairuotojas, smirdantis svogūnais. mokiniai, su kuriais pagal visą planą turėjom artimai susidraugauti, pasirodė didžiausi nevykėliai, kuriuos esu sutikusi. tikrai, aš žmonių neteisiu, bet kad ir kaip stengiausi, neradau nieko gero juose - vaikai, žaidžiantys kompiuterinius žaidimus ir besityčiojatys iš visko iš eilės, nevykėliai, vaidinantys kietus, bet nesugebantys išspaust padoraus sakinio.

tikėjomės ko nors geriau iš fotografijos mokymų. pasirodo, ir čia buvom naivios. mus paleido į senamiestį su (labai modernios, beje) mokyklos fotoaparatais ir liepė automatiniu režimu fotografuot pastatus. o paskui fotografavom portretus. žinoma, irgi automatiniu režimu.

bet man patiko. iš didžiausio šlamšto gali išspaust ką nors linksmo, jei esi su tinkamais žmonėmis. mes atsiskyrėm nuo savo draugučių vokiečių ir nelindom jiems į subinę, kaip mūsų mokytojos (aišku, dėl to jos gailėjosi, kad mus pasiėmė, bet jau buvo per vėlu). šita kelionė man davė daug.

išmokau atidaryti sidro butelį į palangę. man gaila tos kambarinės, kuriai paskui teko plaut langą, bet aš pasiekiau savo tikslą.

beveik kiekvieną vakarą sėdėjom balkone ir klausėmės muzikos. ledinis oras stingdė pirštų galiukus, bet vis tiek žaidėm su žiebtuvėliu ir klausėm, kaip muzika, gera muzika, užpildo tuščią gatvę, kuri dieną naktį lyg mirusi, pasiekia metro stotį ir įsipina į plikas medžių šakas.

rytai čia buvo violetiniai, purpuriniai arba tamsiai mėlyni, bet visada ryškūs ir šalti.

mes tame pačiame viešbučio balkone pasodinom dirbtinę gėlę, kuri pagal viską turėjo puošti kambarį.

stumdėmės koridoriuje naktį, o sekančią dieną per pusryčius buvom apkaltintos, kad prirūkėm kambarius. ačiū mokytojai, kuri susidariusi tokį gerą įspūdį apie mus. jai turbūt tiesiog nepatiko, kad dieną, kai buvom prašytos apsirengti gražiau (portretams), mes apsivilkom treningus.

dažniausiai iš visų kelionių parsivežu ypatingą vietą, kurioje miegojau - beveik visada, kai tik būnu su draugais, taip jau aplinkybės susiklosto, kad smingu kur nors koridoriuje arba balkone. šį kartą miegojau metro. išmiegojau kokį pusvalandį ir man labai patiko.

o šiaip ar taip, susidariau naują įspūdį apie Lietuvą. visa mano šalis man atrodė kaip atsiliekanti ir vis nespėjanti pasivyti. vokiečių mokykla labai graži ir turi mano svajonių fotolaboratoriją, bet žmonės čia neišnaudoja visų galimybių. tiems jauniems žmonėms niekas neįdomu, jie lyg prievarta suvaryti ir nenori nieko išmokti, nenori pamatyti nieko naujo, nenori sužinoti nieko. jų pasauliai siauriausi, kokius man teko pamatyti. be žaidimų ir pasirodymo prieš kitus jiems niekas daugiau nerūpi. jie neturi jokių ambicijų ar užsispyrimo kažką pasiekti. ir dėl to aš labai didžiuojuosi lietuviais, kurie, kad ir kokios dažnai prastos sąlygos bebūtų, sugeba pasiekti tiek, kiek nesugeba žmonės, turintys daug daugiau galimybių. ir tai dar kartą parodo, kad svarbiausia - užsispyrimas ir noras.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą