2016/07/19

supratimai


pasikeičiau taip stipriai. skaitau įrašus dienorašty, darytus prieš vienerius metus – o tai tiek mažai – ir jaučiu tokius didelius skirtumus tarp tos manęs ir dabartinės manęs. pasirodo, oda gali būti dar storesnė, nei buvo prieš metus, ir aš ją užsiauginau. reikia vis stipresnių aplinkos drebėjimų, kad labai skaudžiai juos išgyvenčiau. išmokau pabūti viena. ir kad ir kaip skaudžiai vienatvė mokėtų mėsinėti mano vidurius, niekas kitas nemoka taip padėti mąstyti ir priversti suprasti. aš moku būti viena, net dabar žinau, kad esu viena ir skauda, bet nevaro taip iš proto, kaip varė anksčiau. tokie dalykai užgrūdina ir, nors gali palikti didelius randus – sakyčiau, jau paliko - vis tiek brandina. dabar mane sunkiau prajuokinti, bet nejaučiu jokios nuoskaudos. daugiau patyliu. bet jaučiuosi tik daugiau mačiusi, daugiau patyrusi. kad ir kokia to buvo kaina. žmonės, neperėję bent kiek šūdo, retai kada turi, ką papasakoti. o aš noriu turėti, ką papasakoti.


anksčiau galvojau, kad gyvenime renki viską po gabaliuką ir krauni viską į kuprinę. o gyvenimo pabaigoj turi pilną kuprinę – pažįstamų, mylimųjų, didelę šeimą, tikrus draugus. dabar supratau, kad per gyvenimą eidamas sustoji pakelėj pažaisti akmenėliais. pastumdai, pamėtai, pasijuoki kartu. bet turi numesti ir eiti toliau. nes, turbūt, viskas susiveda ne į sukauptų akmenų skaičių, bet į nueitą kelią. kažką pasitinki, kažką palieki. pradedi vienas ir baigi vienas. bet nematau tame nieko blogo. tik gyvenimo grožį – įvykius, su kuriais turi susitaikyti ir kuriuos turi išgyventi. ir viskas palieka žymę – pabaigoje tu visai kitoks, nei buvai pradžioje.

2 komentarai: