2016/07/05

Renesanso menas, Atlanto vanduo ir naminiai ledai

pagalvojau, kad gal nėra taip jau blogai, kad iki galo sutvarkyti parsivežtą iš kelionių medžiagą sugebu tik po kokių metų nuo pačios kelionės. iškeliu prisiminimus ir pažvelgiu į tą kelionę naujomis akimis, iš kito kampo. ir būna gera prisiminti visokias smulkmenas, vaizdus, kvapus, jausmus.
į Prancūziją važiavau su tėvais, todėl visokių absurdiškų ir linksmų nesąmonių buvo mažiau. visos kelionės tėkmė buvo lėtesnė ir ramesnė, bet nesakau, kad nepatiko. iš tikrųjų, neįsivaizduoju, kaip reikėtų greitai keliauti po Prancūzijos pietus, kur taip karšta, giedra, viskas žydi ir kvepia, bažnyčios pilnos tamsos ir vėsos, o maistas... maistui apibūdinti mano žodynas nepakankamai turtingas.

pirmą kartą gyvenime buvau tikrame sename prancūziškame name. apsigyvenom ne viešbuty, o pas gimines, jų vasarnamyje (kad aš tokį vasarnamį kada turėčiau). visas namas persismelkęs kvapu, kurį sunku nusakyti - lyg keistų prieskonių, seno kvapnaus medžio ir liūčių mišinys. mūsų kambaryje buvo stoglangis, pro kurį prilijo pirmą naktį, o griaustinis griaudėjo ne tyliau, nei kalnuose. 

valgėm antieną ir gėrėm visokių rūšių vyną iš eilės. paskui armanjaką ir floką, gėrimus, kurių net pavadinimų nebuvau girdėjusi, bet jie buvo skanūs ir stiprūs, todėl ant nedidelio vidinio kiemelio tvoros esančio paveikslo spalvos pasidarė ryškesnės.

čia langai siauri ir labai aukšti. visada ir visur atidaryti, o lengvi baltų nėrinių raštai visada plazda lengvame vėjelyje. prausiausi vonioje, kurioje kvepėjo levandomis ir buvo didelis langas.

šitam kaimely mašinų kokios penkiolika, o per dieną pravažiuoja daugiausiai trys. žmonės organizuoja čia koncertus ir gamina naminius ledus. langinės ryškios, o durys pastelinių spalvų. namai aukšti ir susiglaudę ir kiekvienas turi bent jau nedidelį vidinį kiemelį, kur auga vynuogės. 

čia aš atsipalaidavau. galėjau ramiai vaikščioti po kaimelį, visi man šypsojos, nes jaunų žmonių čia mažai. vakare su to vasarnamio šeimininku šnekėjom apie meną. jis galerijos Paryžiuj savininkas ir užsiima Renesanso darbų restauracija. rodė man nuotraukas, šimtus paveikslų ir aš pradėjau juos matyti kitaip. kitą dieną Bordo galerijoj visus paveikslus mačiau visai kitaip. 

tas pats vyras parodė man, kaip nusiraminti ir mėgautis - maistu, vynu, giedru dangum; kaip nesijaudinti dėl to, ko negali pakeisti; kaip mylėti savo artimą.

kai prisimenu Prancūziją, prisimenu Atlanto vandenyno vandenį, glostantį kojas, kulinarinius šedevrus ir švelnų vėją. ir viskas taip nesenstančiai gražu - be modernios architektūros ar ryškių iškabų. viskas tiesiog gražu. gal todėl filmuką susukau tokį nostalgišką - lyg filmuotą su sena Super 8 kamera, ant juostos.





2 komentarai:

  1. Labai gražu. Ir filmukas labai gražus. Labai šiltas ir artimas. Žinok, kad pusė peržiūrų visada mano.

    AtsakytiPanaikinti