2016/07/07

ir vėl iš naujo


tu man sakei, kad per ryškiai reiškiu emocijas. kad per daug keikiuosi ir per daug dalykų išvadinu šūdais. tu keistai į mane žiūrėjai ir negalėjai suprasti, ar aš rimtai, kai mojavau pirštu prieš ekraną ir sakiau: „žiūrėk, žiūrėk, kaip gražiai šito filmo scenų spalvos dera prie emocijos, kurią nori perteikti! pažiūrėk, kaip ritmingai keičiasi kadrai, visai pagal muziką!“. galvojai, kad vėl tyčiojuosi. o ir šiaip, kaip normalus žmogus gali tokius dalykus sureikšminti. žiovavai, kol pasakojau apie Bukovskį ir „Skrydį virš gegutės lizdo“. paskui susiėmei ir atidžiai klausei, bet ne, po to vėl nukreipei į žvilgsnį ir dar kartą nusižiovavai. nustojau pasakoti, o tu tik po kelių sekundžių supratai, kad nutilau ir nusišypsojęs paklausei, ko noriu vakarienei. tu nesupratai, kodėl nežiūriu televizoriaus. eurovizijos ar futbolo. aš miegodavau ant stogo naktį, nes kambary buvo nepakenčiamai karšta. tu nupirkai kondicionierių ir nesupratai, kur dingo mano entuziazmas. aš užsidegdavau važiuoti kur nors, nueiti kur nors, o tu atsisėsdavai ir apsvarstydavai „visus galimus šio sprendimo trūkumus“. padarydavai vangią išvadą, kad neverta ir pasiūlydavai užsisakyt picą. žiūrėdavai į mane piešiančią susiraukęs. Kaip į nesuprantamą, svetimą ir pavojingą būtybę. sakei, kad nesupranti, kam tai darau, vis tiek popieriai ir drobės tik kaupiasi pasieny ir renka dulkes. sėdėdavai ir žaisdavai su telefonu. nepakeldamas akių nuo ekrano pasakydavai, kad mažiau jaudinčiausi dėl tų juodaodžių šaudynių Amerikoj. tai vis tiek tolimas pasaulis.

o many tuo metu po truputį budo tas pats jausmas, kurį jau buvau užmiršusi – noras palikti viską taip, kaip yra ir dingti. nepalietus nieko palikti viską. kad viskas, kuo gyvenčiau būtų taip paprasta ir miela: kad galėčiau skrosti orą ištiesus rankas ir žvelgdama į rausvą dangų nieko negalvočiau, kad maudyčiausi po atviru dangum kasdien (ar bent porą kartų per savaitę), kad nebūčiau priklausoma nuo daiktų – telefonų, kompiuterių, pinigų, madingų drabužių, modernios aparatūros, žvilgančių instrumentų. kad nebūčiau priklausoma nuo prisiminimų. kad galėčiau gerti į save viską ir šnekėtis su kiekvienu, sutiktu gatvėj. bet šį kartą bėgsiu viena, nes su žmonėmis aš taip ir neišmokau elgtis. 

5 komentarai: