2016/07/19

supratimai


pasikeičiau taip stipriai. skaitau įrašus dienorašty, darytus prieš vienerius metus – o tai tiek mažai – ir jaučiu tokius didelius skirtumus tarp tos manęs ir dabartinės manęs. pasirodo, oda gali būti dar storesnė, nei buvo prieš metus, ir aš ją užsiauginau. reikia vis stipresnių aplinkos drebėjimų, kad labai skaudžiai juos išgyvenčiau. išmokau pabūti viena. ir kad ir kaip skaudžiai vienatvė mokėtų mėsinėti mano vidurius, niekas kitas nemoka taip padėti mąstyti ir priversti suprasti. aš moku būti viena, net dabar žinau, kad esu viena ir skauda, bet nevaro taip iš proto, kaip varė anksčiau. tokie dalykai užgrūdina ir, nors gali palikti didelius randus – sakyčiau, jau paliko - vis tiek brandina. dabar mane sunkiau prajuokinti, bet nejaučiu jokios nuoskaudos. daugiau patyliu. bet jaučiuosi tik daugiau mačiusi, daugiau patyrusi. kad ir kokia to buvo kaina. žmonės, neperėję bent kiek šūdo, retai kada turi, ką papasakoti. o aš noriu turėti, ką papasakoti.


anksčiau galvojau, kad gyvenime renki viską po gabaliuką ir krauni viską į kuprinę. o gyvenimo pabaigoj turi pilną kuprinę – pažįstamų, mylimųjų, didelę šeimą, tikrus draugus. dabar supratau, kad per gyvenimą eidamas sustoji pakelėj pažaisti akmenėliais. pastumdai, pamėtai, pasijuoki kartu. bet turi numesti ir eiti toliau. nes, turbūt, viskas susiveda ne į sukauptų akmenų skaičių, bet į nueitą kelią. kažką pasitinki, kažką palieki. pradedi vienas ir baigi vienas. bet nematau tame nieko blogo. tik gyvenimo grožį – įvykius, su kuriais turi susitaikyti ir kuriuos turi išgyventi. ir viskas palieka žymę – pabaigoje tu visai kitoks, nei buvai pradžioje.

2016/07/17

violetiniai rytai, dirbtinės gėlės ir nevykę vokiečiai

aišku, kad apsidžiaugi, kai gauni galimybę nemokamai praleisti savaitę Vokietijoje ir ten mokytis fotografijos. aišku, kad apsidžiaugi sužinojęs, kad tai mokinių mainai, nes per tokius projektus dažniausiai susipažįsti su naujais žmonėmis ir randi bent porą, su kuriais gali palaikyti įdomų pokalbį. pasitreniruoji šnekėt angliškai ir bendraut. ir aišku, kad turėtum suprasti, kad geri dalykai retai būna už dyką.

skridom į Mannheimą gruodį, kaip tik tuo metu, kai vyksta visokios gražios ir kvapnios kalėdinės mugės su karštu vynu ir meduoliais. mes tikėjomės daug, nes visgi fotografija patinka. bet visas šitas reikalas ėmė važiuot žemyn tik prasidėjęs. pasitiko mus mokytoja vokietė, kraupiu akcentu sakydama "sveiki atvykę" ir perspaustai draugiškai apsikabinėdama kiekvieną. paskui laukė mokyklos vairuotojas, smirdantis svogūnais. mokiniai, su kuriais pagal visą planą turėjom artimai susidraugauti, pasirodė didžiausi nevykėliai, kuriuos esu sutikusi. tikrai, aš žmonių neteisiu, bet kad ir kaip stengiausi, neradau nieko gero juose - vaikai, žaidžiantys kompiuterinius žaidimus ir besityčiojatys iš visko iš eilės, nevykėliai, vaidinantys kietus, bet nesugebantys išspaust padoraus sakinio.

tikėjomės ko nors geriau iš fotografijos mokymų. pasirodo, ir čia buvom naivios. mus paleido į senamiestį su (labai modernios, beje) mokyklos fotoaparatais ir liepė automatiniu režimu fotografuot pastatus. o paskui fotografavom portretus. žinoma, irgi automatiniu režimu.

bet man patiko. iš didžiausio šlamšto gali išspaust ką nors linksmo, jei esi su tinkamais žmonėmis. mes atsiskyrėm nuo savo draugučių vokiečių ir nelindom jiems į subinę, kaip mūsų mokytojos (aišku, dėl to jos gailėjosi, kad mus pasiėmė, bet jau buvo per vėlu). šita kelionė man davė daug.

išmokau atidaryti sidro butelį į palangę. man gaila tos kambarinės, kuriai paskui teko plaut langą, bet aš pasiekiau savo tikslą.

beveik kiekvieną vakarą sėdėjom balkone ir klausėmės muzikos. ledinis oras stingdė pirštų galiukus, bet vis tiek žaidėm su žiebtuvėliu ir klausėm, kaip muzika, gera muzika, užpildo tuščią gatvę, kuri dieną naktį lyg mirusi, pasiekia metro stotį ir įsipina į plikas medžių šakas.

rytai čia buvo violetiniai, purpuriniai arba tamsiai mėlyni, bet visada ryškūs ir šalti.

mes tame pačiame viešbučio balkone pasodinom dirbtinę gėlę, kuri pagal viską turėjo puošti kambarį.

stumdėmės koridoriuje naktį, o sekančią dieną per pusryčius buvom apkaltintos, kad prirūkėm kambarius. ačiū mokytojai, kuri susidariusi tokį gerą įspūdį apie mus. jai turbūt tiesiog nepatiko, kad dieną, kai buvom prašytos apsirengti gražiau (portretams), mes apsivilkom treningus.

dažniausiai iš visų kelionių parsivežu ypatingą vietą, kurioje miegojau - beveik visada, kai tik būnu su draugais, taip jau aplinkybės susiklosto, kad smingu kur nors koridoriuje arba balkone. šį kartą miegojau metro. išmiegojau kokį pusvalandį ir man labai patiko.

o šiaip ar taip, susidariau naują įspūdį apie Lietuvą. visa mano šalis man atrodė kaip atsiliekanti ir vis nespėjanti pasivyti. vokiečių mokykla labai graži ir turi mano svajonių fotolaboratoriją, bet žmonės čia neišnaudoja visų galimybių. tiems jauniems žmonėms niekas neįdomu, jie lyg prievarta suvaryti ir nenori nieko išmokti, nenori pamatyti nieko naujo, nenori sužinoti nieko. jų pasauliai siauriausi, kokius man teko pamatyti. be žaidimų ir pasirodymo prieš kitus jiems niekas daugiau nerūpi. jie neturi jokių ambicijų ar užsispyrimo kažką pasiekti. ir dėl to aš labai didžiuojuosi lietuviais, kurie, kad ir kokios dažnai prastos sąlygos bebūtų, sugeba pasiekti tiek, kiek nesugeba žmonės, turintys daug daugiau galimybių. ir tai dar kartą parodo, kad svarbiausia - užsispyrimas ir noras.



2016/07/14

dar vienas verkšlenimas


aš pasimetusi, pasiklydusi, bet ne pametusi taką, o pametusi ribą tarp dangaus ir žemės. dabar atrodo, kad jau niekada nebepasieksiu nei vieno iš jų, amžinai sklandysiu tarpe ir negalėsiu nei gyventi, nei numirti. noriu pabėgt. tik dar nežinau, nuo ko – žmonių ar savęs. taip noriu prie jūros, taip nežmoniškai mane traukia. ir kai pasakau žodį „jūra“, įsivaizduoju audringą tamsų vandenį, vėjuotą paplūdimį, linguojančias žoles ir save. daugiau nieko. bet važiuoju į kalnus.

kartais sustingstu ir atsisuku. matau visuomenę besisukančią. jie juda, kruta, stovi kartu. jaučia kartu, nors taip izoliuotai vienas nuo kito. jaučia skirtingai, bet tame pačiame tinkle, kuriame sukasi. ir tada esu aš, stovinti šone ir stebinti, neįsivaizduojanti, kaip patekti į tą tinklą ir labai abejojanti, ar iš viso to nori.

jei pasakyčiau, kad jie verčia mane būti tuo, kuo nesu, ar parodyčiau, kad esu silpnas žmogus? vienaip ar kitaip, man nesvarbu. man nerūpi jų nuomonė, bet nepriversiu niekieno pasakoti apie tai, kada paskutinį kartą jautėsi laisvi arba ką jaučia pakilę į kalno viršūnę, jei jie mieliau pasakoja apie tai, kokią suknelę norėjo vilktis, bet neapsivilko.

viskas beprotiškai sukasi ir niekada nenustos. prakeiktas amžino veikimo variklis. žmogus pasako kelis sakinius ir man prieš akis išsivynioja jo ateitis – pirma mašina, studijos, pirmas darbas, pirmas vaikas, pensija ir laidotuvės. ir turbūt nėra nieko, dėl ko labiau savęs nekęsčiau, kaip tos vizijos. „blemba, kas vasarą nešioja juodas pėdkelnes po šortais...“, „kaip tu čia taip negražiai, juk jis vyresnis už tave žmogus“. aš nesu tokia susireikšminusi, filosofė menininkė, kad sakyčiau, kad apie kasdienius dalykus išrinktieji nešneka, bet, po velnių, tai yra visas jų gyvenimas. žmonės susigadina nervus dėl neplautų grindų, jie linksminasi gerdami alų savaitgaliais prie ežero ir tyčiodamiesi iš pankų, auklėja savo vaikus rodydami rusiškus serialus, po pietų gerdami kavą tas penkiolika minučių išnaudoja taip, kad spėtų apkalbėti kuo daugiau. bet net nepastebi, kai vaikas namo grįžta paniuręs, nepastebi, kai sutuoktinio akys vis gęsta ir gęsta.

kartais man atrodo, kad šitoje visuomenėje žmogumi gali būti tada, kai uždarai visas duris ir niekas tavęs nemato. tada gauni minutę kitą – nuoširdžiai pasijuokti, nuoširdžiai pasidžiaugti ir patrankyti sieną kumščiais. o tada turi grįžti ir prisitaikyti – niekam nieko nesakyti, nes tai nėra natūralu, būti tokiu, kokiu turi būti ir nesusireikšminti. nes dabar jausti yra lygu susireikšminti.


2016/07/09

iš pokalbių #3



šį kartą teko atmesti daug pošlų prikolų ir tokių, kuriuose aštuonesdešimt procentų žodžių - keiksmažodžiai. kartais aš tikrai stebiuos, kokių nesąmonių galima prisimąstyt laiką leidžiant su tam tikrais žmonėmis.

- manęs nėra nei vienoj bendroj nuotraukoj...
- nu nes tu gėrei.

- mano batarėja nenumaldomai senka.

- pone vairuotojau, kada jūs teises išsilaikėt?
- rytoj.

- va tau sinagoga, tik tiek, kad cerkvė.

*Grūto parke mokytojas rodo kilkę lėkštėje*:
- ...va, taip būdavo ir šimtas gramų degtinės šalia...
- o kur?

- bėgom nuo vilko, užšokom ant vilko.

- įkandau, kaip ir norėjai.

*svajingai žiūri į už namo rūkančius berniukus*:
- o kas jeigu taip ateini, ir sakai, uoj aš ne ten pataikiau, galiu pastovėt?

- kas nori deserto?
- o kokių yra desertų?
- ne, ne, nebus jokių desertų.

*muziejuje*
- ...tais laikais grindų nebuvo...

*Grūto parke stovi sovietinės eigulių būdelės, iš kurių groja sovietinė muzika*
- jie klausėsi muzikos, kad niekas negirdėtų, kaip jie tūno.

2016/07/07

ir vėl iš naujo


tu man sakei, kad per ryškiai reiškiu emocijas. kad per daug keikiuosi ir per daug dalykų išvadinu šūdais. tu keistai į mane žiūrėjai ir negalėjai suprasti, ar aš rimtai, kai mojavau pirštu prieš ekraną ir sakiau: „žiūrėk, žiūrėk, kaip gražiai šito filmo scenų spalvos dera prie emocijos, kurią nori perteikti! pažiūrėk, kaip ritmingai keičiasi kadrai, visai pagal muziką!“. galvojai, kad vėl tyčiojuosi. o ir šiaip, kaip normalus žmogus gali tokius dalykus sureikšminti. žiovavai, kol pasakojau apie Bukovskį ir „Skrydį virš gegutės lizdo“. paskui susiėmei ir atidžiai klausei, bet ne, po to vėl nukreipei į žvilgsnį ir dar kartą nusižiovavai. nustojau pasakoti, o tu tik po kelių sekundžių supratai, kad nutilau ir nusišypsojęs paklausei, ko noriu vakarienei. tu nesupratai, kodėl nežiūriu televizoriaus. eurovizijos ar futbolo. aš miegodavau ant stogo naktį, nes kambary buvo nepakenčiamai karšta. tu nupirkai kondicionierių ir nesupratai, kur dingo mano entuziazmas. aš užsidegdavau važiuoti kur nors, nueiti kur nors, o tu atsisėsdavai ir apsvarstydavai „visus galimus šio sprendimo trūkumus“. padarydavai vangią išvadą, kad neverta ir pasiūlydavai užsisakyt picą. žiūrėdavai į mane piešiančią susiraukęs. Kaip į nesuprantamą, svetimą ir pavojingą būtybę. sakei, kad nesupranti, kam tai darau, vis tiek popieriai ir drobės tik kaupiasi pasieny ir renka dulkes. sėdėdavai ir žaisdavai su telefonu. nepakeldamas akių nuo ekrano pasakydavai, kad mažiau jaudinčiausi dėl tų juodaodžių šaudynių Amerikoj. tai vis tiek tolimas pasaulis.

o many tuo metu po truputį budo tas pats jausmas, kurį jau buvau užmiršusi – noras palikti viską taip, kaip yra ir dingti. nepalietus nieko palikti viską. kad viskas, kuo gyvenčiau būtų taip paprasta ir miela: kad galėčiau skrosti orą ištiesus rankas ir žvelgdama į rausvą dangų nieko negalvočiau, kad maudyčiausi po atviru dangum kasdien (ar bent porą kartų per savaitę), kad nebūčiau priklausoma nuo daiktų – telefonų, kompiuterių, pinigų, madingų drabužių, modernios aparatūros, žvilgančių instrumentų. kad nebūčiau priklausoma nuo prisiminimų. kad galėčiau gerti į save viską ir šnekėtis su kiekvienu, sutiktu gatvėj. bet šį kartą bėgsiu viena, nes su žmonėmis aš taip ir neišmokau elgtis. 

2016/07/05

Renesanso menas, Atlanto vanduo ir naminiai ledai

pagalvojau, kad gal nėra taip jau blogai, kad iki galo sutvarkyti parsivežtą iš kelionių medžiagą sugebu tik po kokių metų nuo pačios kelionės. iškeliu prisiminimus ir pažvelgiu į tą kelionę naujomis akimis, iš kito kampo. ir būna gera prisiminti visokias smulkmenas, vaizdus, kvapus, jausmus.
į Prancūziją važiavau su tėvais, todėl visokių absurdiškų ir linksmų nesąmonių buvo mažiau. visos kelionės tėkmė buvo lėtesnė ir ramesnė, bet nesakau, kad nepatiko. iš tikrųjų, neįsivaizduoju, kaip reikėtų greitai keliauti po Prancūzijos pietus, kur taip karšta, giedra, viskas žydi ir kvepia, bažnyčios pilnos tamsos ir vėsos, o maistas... maistui apibūdinti mano žodynas nepakankamai turtingas.

pirmą kartą gyvenime buvau tikrame sename prancūziškame name. apsigyvenom ne viešbuty, o pas gimines, jų vasarnamyje (kad aš tokį vasarnamį kada turėčiau). visas namas persismelkęs kvapu, kurį sunku nusakyti - lyg keistų prieskonių, seno kvapnaus medžio ir liūčių mišinys. mūsų kambaryje buvo stoglangis, pro kurį prilijo pirmą naktį, o griaustinis griaudėjo ne tyliau, nei kalnuose. 

valgėm antieną ir gėrėm visokių rūšių vyną iš eilės. paskui armanjaką ir floką, gėrimus, kurių net pavadinimų nebuvau girdėjusi, bet jie buvo skanūs ir stiprūs, todėl ant nedidelio vidinio kiemelio tvoros esančio paveikslo spalvos pasidarė ryškesnės.

čia langai siauri ir labai aukšti. visada ir visur atidaryti, o lengvi baltų nėrinių raštai visada plazda lengvame vėjelyje. prausiausi vonioje, kurioje kvepėjo levandomis ir buvo didelis langas.

šitam kaimely mašinų kokios penkiolika, o per dieną pravažiuoja daugiausiai trys. žmonės organizuoja čia koncertus ir gamina naminius ledus. langinės ryškios, o durys pastelinių spalvų. namai aukšti ir susiglaudę ir kiekvienas turi bent jau nedidelį vidinį kiemelį, kur auga vynuogės. 

čia aš atsipalaidavau. galėjau ramiai vaikščioti po kaimelį, visi man šypsojos, nes jaunų žmonių čia mažai. vakare su to vasarnamio šeimininku šnekėjom apie meną. jis galerijos Paryžiuj savininkas ir užsiima Renesanso darbų restauracija. rodė man nuotraukas, šimtus paveikslų ir aš pradėjau juos matyti kitaip. kitą dieną Bordo galerijoj visus paveikslus mačiau visai kitaip. 

tas pats vyras parodė man, kaip nusiraminti ir mėgautis - maistu, vynu, giedru dangum; kaip nesijaudinti dėl to, ko negali pakeisti; kaip mylėti savo artimą.

kai prisimenu Prancūziją, prisimenu Atlanto vandenyno vandenį, glostantį kojas, kulinarinius šedevrus ir švelnų vėją. ir viskas taip nesenstančiai gražu - be modernios architektūros ar ryškių iškabų. viskas tiesiog gražu. gal todėl filmuką susukau tokį nostalgišką - lyg filmuotą su sena Super 8 kamera, ant juostos.