2016/06/19

H. Murakami "Avies medžioklė"



"Žinau - tikriausiai kvailai nuskambės, bet... Aš nuolat jaučiu, tarsi "dabar" visai nėra dabar. Ir kad aš pats - ne aš, o tarsi kažkas kitas. Ir kad "čia" yra kažkur visai kitoje vietoje. Šis pojūtis gyvena manyje labai seniai."

įsivaizduokit violetinį dangų, juodą katę, cigaretės dūmus, tamsiai žalius miškus, iš kurių niekaip neištrūksta miglos, ir Japoniją. bent jau man ši knyga kelia būtent tokias asociacijas.

kaip pavadinimas ir sako, tai pasakojimas apie avies paieškas. ir viskas yra taip keista, kaip skamba. pagrindinis veikėjas labai keistomis ir painiomis aplinkybėmis įsivelia į reikalą su paslaptinga avimi. jis turi būtinai tą avį surasti - kitaip mirs.

man patiko. nemėgstu detektyvų, bet šita knyga visai nepanaši į detektyvą. nesugebėčiau nusakyti, kas čia per žanras ir stilius. tiesiog čia merginos ausys daro stebuklus, avies siela įsikūnija į žmonių kūnus, mokslininkai apsėsti avių, rimti vyrai juodais kostiumais prisitato prie durų, kai reklamai panaudoji nuotrauką su paslaptinga avimi. bet keisčiausia ne tai, o tai, kad visi šie įvykiai įpinami į kasdienę rutiną taip, lyg nebūtų nieko keisto, nenatūralaus ar fantastiško. čia nekyla klausimo "ar sapnuoju?", tiesiog įsipinama į veiksmą ir pats skaitydamas tik vėliau susigriebi, kad skaitai knygą, pilną tokių, iš pirmo žvilgsnio, nesąmonių.

pradžia skaitėsi sunkiai, atrodė ištęsta, bet vėliau įsivažiavau. man labai patiko visa knygos nuotaika, vaizdiniai - tokie saviti, ryškūs, kiek slegiantys, nostalgiški, paslaptingi ir kaip visai kitas pasaulis. čia nėra nieko tipiškai japoniško - kimono, geišų ar toyot'os, ir ačiū dievui. tai moderni Japonija, su amerikietiškomis knygomis ir muzika, cigaretėmis ir alkoholiu.

veikėjai labai įdomūs, o dar įdomiau tai, kad įdomūs visi veikėjai, išskyrūs pagrindinį pasakotoją. jis - vidutinio amžiaus vyras, nenuveikęs gyvenime nieko ryškaus, ką tik išsiskyręs ir nelabai žinantis, ko nori iš gyvenimo, bet staiga jis įsipainioja į šitą reikalą su avimi.

nežinau, koks šitos knygos moralas, nežinau, ar jo ryškaus ir aiškaus reikia, ir ar visiems jo reikia tokio paties. bet man šita knyga tokia nesenstančiai stilinga, moderni, bet ne Burgess'o "Heroino" tipo moderni. ir labai švelniai, neišsišokančiai ar anarchistiškai, lyg tarp kitko, parodo, kad klausimas, kas iš tikrųjų yra realybė. kad niekada negali nusistatyti, kas tikra, kas ne, kas gali būti, o kas jokiu būdu. priverčia pažvelgti plačiau. nes niekada negali žinoti, ar neprireiks ieškoti savo avies su žvaigžde ant nugaros.

"Apskritai pasaulyje labai nedaug dalykų, apie kuriuos mes kažką iš tikrųjų žinome. Daugeliu atvejų mums tik atrodo, kad žinome. Štai, tarkime, išdygtų priešais mane ateiviai ir paklaustų maždaug taip: "Ei, o kokiu greičiu sukasi Žemė palei ekvatorių?" - ir aš, švelniai tariant, turėčiau sunkumų. Ko gero, netgi neįstengčiau jiems paaiškinti, kodėl po antradienio ateina trečiadienis. Ar jie iš manęs šaipytųsi? Aš po tris kartus perskaičiau Brolius Karamazovus ir Tykųjį Doną. Vokiečių ideologiją - tik kartą, bet nuo "a" iki "z". Prisimenu skaičių "pi" iki šešioliktojo skaitmens po kablelio. Tai ką, nejaugi jie vis tiek iš manęs šaipytųsi? Taip, tikriausiai šaipytųsi. Tikriausiai tiesiog sproginėtų iš juoko."

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą