2016/06/30

kambario pokyčiai


kažkada rodžiau jums savo kabarį. nuo to karto viskas šiek tiek pasikeitė - baldų padėtis, mano asmenybė ir interjero detalės. man patinka kambaryje sukurti atitinkamą nuotaiką, įvesti kažkokį stilių, todėl laikas nuo laiko darau čia pertvarkymus. mėgstu paprastumą, todėl mano kambaryje nėra nei mergaitiško su rožytėmis, nei perspausto urbanistinio stiliaus. viskas atitinka mane. 

čia pilna knygų, jų dar daugiau, nei tada, kai dariau praėjusį įrašą. knygos nebetelpa į spintą, todėl atsiranda krūvelių ant grindų, palangių ir komodų. prikaupiau plokštelių, nes jokia moderni aparatūra neatstoja adatos krebždėjimo. baisiai sunkiai, bet kažkiek laiko per metus radau tapybai - baigtų drobių turiu virš trisdešimt (visos jos - chaosas. mama nenori kabint ant sienos. sakė per daug energijos). augalų ir gėlyčių visur, kur telpa. sapnų gaudyklių - keturios. trylika National Geographic numerių, vienas Rolling Stone. ukulelė, kuri dar neturi vardo (akustinė gitara Elizabeta, elektrinė Arabella). turiu (bjaurų) įprotį kabint dalykus ant sienų - bilietėlius, polaroidus, nuotraukas, iškarpas, atvirukus, reprodukcijas. turiu pasikabinus avokado piešinį, nes baisiai mėgstu avokadus. čia pilna nuotraukų, koks tūkstantis, nemeluoju. spausdinu jų daug ir saugau, o kai būnu ne kur nors mieste ar už kameros ir kai atidėlioju darbus, kurių visada pilna, vartau nuotraukų krūveles ir šypsaus, nes su kiekviena nuotrauka išsivynioja šimtai prisiminimų. dar savo kambary gaudau vakarinę saulę. kartais vizitu pamalonina Mazda - tas pūkų kamuolys, rodantis jogos pozas ant krėslo.

o šiaip mano kambarys man kaip starto vieta, vieta, nuo kurios atsispiriu ir išeinu tam, kad grįžčiau jau kitokia (bet grįžčiau). neužsibūnu čia, nes kai užsibūnu, atsiranda kažkoks irzulys, jausmas, lyg švaistyčiau laiką. bet šiaip man čia patinka, jauku. manau, kambarys atspindi asmenybę, gal dėl to čia jaučiuosi gerai.






























2016/06/29

Dead Poets Society, 1989



We read and write poetry because we are members of the human race. And the human race is filled with passion. And medicine, law, business, engineering, these are noble pursuits and necessary to sustain life. But poetry, beauty, romance, love, these are what we stay alive for.

beveik galima vadinti klasika. tai filmas, kurį būtina peržiūrėti, kad turėtum šiokį tokį supratimą apie kino istoriją.

tai filmas apie nepaklusimą sistemai, tikrų jausmų tausojimą, meno vertinimą ir nuoširdumą. veiksmas vyksta 1959 metais, elitinėje Anglijos mokykloje. čia ateina kuklus naujokas Todas. jis greitai susipažįsta su savo kambarioku Nylu ir jo draugais. jiems visiems literatūros pamokas veda naujas mokytojas Kytingas. jaunuoliai greitai supranta, kad šis mokytojas - netipinis. jis įkvepia mokinius kitaip pažvelgti į literatūrą ir, tuo pačiu, į gyvenimą, laužyti normas, žiūrėti į viską savaip, elgtis ne taip, kaip liepia taisyklės, o taip, kaip liepia širdis. su kiekviena pamoka mokytojas parodo mokiniams kažką naujo, nustebina, moko keisčiausiais metodais ir jaunuoliai greitai supranta, kad literatūra - tai ne apdulkėjęs Šekspyras, o daug daugiau - tai ugnis, gyvenimas, tai, kas stumia pirmyn. vaikinai įkvėpti atkuria Mirusių Poetų Draugiją - sustinka vėlais vakarais ir skaito eilėraščius, savo kūrybą, šnekasi įvairiomis laisvomis temomis.

keista matyti jaunus dabar jau žinomų aktorių veidus - Robert Sean Leonard, Ethan Hawke. Robin'as Williams'as šiame filme ryškus. daug scenų buvo jo improvizuotos, o jo pasakojimai prieš klasę tikrai uždegantys.

filmas pastatytas paprastai, neturi neįprastos kinematografijos ar kažkokių specialių efektų, todėl jį žiūrėti lengva ir iš pirmo žvilgsnio tai labai paprastas filmas, tačiau jis neša mintį - padrąsina eiti savu keliu, klausyti jausmų ir neprisitaikyti prie vidutinybėms sukurtų taisyklių. taip, čia netrūksta klišių, paskutinę filmo sceną daug kas vadina perspaustai saldžia, tačiau čia pilna teisingų minčių. veiksmo linija įdomi, turi drastiškų posūkių, o pažiūrėjus tokį filmą, kuriame vertinama kūryba, literatūra, individualumas, širdis sušyla ir dar kažkiek tikiu žmonija.

Carpe diem. Seize the day, boys. Make your lives extraordinary.
(citata nr. 95 Amerikos Filmų Instituto šimto žymiausių filmų citatų (1900-2000) sąraše)



2016/06/26

įkvėpimas #2: Nicolas Winding Refn, Wes Anderson, FIGTNY, Tom Odell, Harper Lee

lyg ir grįžau. po ilgos pertraukos. kurį laiką neradau nei laiko, nei emocinio stabilumo, kad parašyčiau ką nors rišlaus. galvojau palikt blog'ą, bet paskui prisiminiau, kad kol bent vienas žmogus mane skaito, tol verta rašyti.

o dabar apie dalykus, kurie įkvėpė mane paskutiniu metu.

sunku aprėpti ir gilintis į viską, kai domina daug dalykų - visokios meno formos, literatūra, filmai, muzika, kulinarija, kelionės ir fotografija. todėl dažnai būna taip, kad per visas sritis mėtausi etapais, fazėmis.

mintys

Nicolas Winding Refn žinomas dėl tokių filmų kaip Drive, The Neon Demon, Only God Forgives ir kitų. jis danų režisierius, turintis sutrikimų. vienas jų - daltonizmas, todėl šio režisieriaus filmai dažnai stebina originalia kinematografija, ryškiomis spalvomis. čia - interviu su šiuo režisieriumi. verta pažiūrėti ne tik dėl to, kad įkvepia augti kaip menininkui nesilaikant jokių taisyklių ir kuriant savo unikalų stilių, nepaisant to, kas "normalu", bet ir dėl to, kad įkvepia priimti save tokį, koks esi ir pažvelgti į savo "trūkumus" kitaip - gal tai gali pasitarnauti kaip privalumai?



kinematografija

Wes Anderson - vienas mano mėgstamiausių režisierių. jo stilius labai savitas - tiek istorijos pasakojimo, tiek veikėjų charakterių, tiek filmavimo. scenos išsiskiria idealiai suderintomis spalvomis, dažniausiai pastelinėmis. kiekvienas filmas turi savo spalvinę gamą. dabar tai rašydama prisiminiau Moonrise Kingdom, kur daugiausiai švelniai raudonos, gelsvos ir melsvos, Darjeeling Limited su ryškiai raudona ir švelniai geltona ir Hotel Grand Budapest, su sodria violetine ir rožine. scenos išsiskiria ir tuo, kad dažnai būna idealiai simetriškos. čia - gražūs vaizdai iš Andersono filmų ir tuo pačiu - tos simetrijos įrodymas.



blog'ai

labai prijaučiu minimalizmui, ypatingai madoje ir namų interjere. F*** it... Going to New York! blogas kvėpuoja minimalizmu. čia galiu prisigaudyti idėjų ir gražios nuotraukos tiesiog įkvepia ir atgaivina.



muzika

daug kas girdėję Tom Odell Another Love. ganėtinai nutampyta daina. bet atlikėjas grįžo ir išleido naują albumą - Wrong Crowd. pati nesuprantu, kodėl, bet man baisiai patinka šitas albumas. nemėgstu tipinio pop'so, bet čia kažkas kitokio, kažkoks kitoks pop'sas. klausau ir klausau.


literatūra

neseniai perskaičiau Harper Lee "Nežudyk strazdo giesmininko". ši knyga dažnai būna įtraukta į įvairiausius knygų, kurias būtina perskaityti sąrašus. tokią knygą reikia skaityti, kai tau 12-15 metų, bet vis tiek džiaugiuosi, nes, nors skaitinys lengvas, pasikroviau gerų emocijų ir dar šiek tiek tikėjimo žmonių gerumu.

bet daugiausiai įkvėpimo paskitiniu metu pasisėmiau iš gyvybės aplink - iš Nemuno vandens, kuriame plūduriavau, iš paukščių čiulbesio penktą ryto, iš naktų, kurios pastaruoju metu taip iki galo ir neateina, iš miesto šurmulio, tos gyvasties, niekada nesustojančio virsmo, iš vėjo, kurį jauti besileidžiant dviračiu nuo kalno. vasarą gera.

2016/06/19

H. Murakami "Avies medžioklė"



"Žinau - tikriausiai kvailai nuskambės, bet... Aš nuolat jaučiu, tarsi "dabar" visai nėra dabar. Ir kad aš pats - ne aš, o tarsi kažkas kitas. Ir kad "čia" yra kažkur visai kitoje vietoje. Šis pojūtis gyvena manyje labai seniai."

įsivaizduokit violetinį dangų, juodą katę, cigaretės dūmus, tamsiai žalius miškus, iš kurių niekaip neištrūksta miglos, ir Japoniją. bent jau man ši knyga kelia būtent tokias asociacijas.

kaip pavadinimas ir sako, tai pasakojimas apie avies paieškas. ir viskas yra taip keista, kaip skamba. pagrindinis veikėjas labai keistomis ir painiomis aplinkybėmis įsivelia į reikalą su paslaptinga avimi. jis turi būtinai tą avį surasti - kitaip mirs.

man patiko. nemėgstu detektyvų, bet šita knyga visai nepanaši į detektyvą. nesugebėčiau nusakyti, kas čia per žanras ir stilius. tiesiog čia merginos ausys daro stebuklus, avies siela įsikūnija į žmonių kūnus, mokslininkai apsėsti avių, rimti vyrai juodais kostiumais prisitato prie durų, kai reklamai panaudoji nuotrauką su paslaptinga avimi. bet keisčiausia ne tai, o tai, kad visi šie įvykiai įpinami į kasdienę rutiną taip, lyg nebūtų nieko keisto, nenatūralaus ar fantastiško. čia nekyla klausimo "ar sapnuoju?", tiesiog įsipinama į veiksmą ir pats skaitydamas tik vėliau susigriebi, kad skaitai knygą, pilną tokių, iš pirmo žvilgsnio, nesąmonių.

pradžia skaitėsi sunkiai, atrodė ištęsta, bet vėliau įsivažiavau. man labai patiko visa knygos nuotaika, vaizdiniai - tokie saviti, ryškūs, kiek slegiantys, nostalgiški, paslaptingi ir kaip visai kitas pasaulis. čia nėra nieko tipiškai japoniško - kimono, geišų ar toyot'os, ir ačiū dievui. tai moderni Japonija, su amerikietiškomis knygomis ir muzika, cigaretėmis ir alkoholiu.

veikėjai labai įdomūs, o dar įdomiau tai, kad įdomūs visi veikėjai, išskyrūs pagrindinį pasakotoją. jis - vidutinio amžiaus vyras, nenuveikęs gyvenime nieko ryškaus, ką tik išsiskyręs ir nelabai žinantis, ko nori iš gyvenimo, bet staiga jis įsipainioja į šitą reikalą su avimi.

nežinau, koks šitos knygos moralas, nežinau, ar jo ryškaus ir aiškaus reikia, ir ar visiems jo reikia tokio paties. bet man šita knyga tokia nesenstančiai stilinga, moderni, bet ne Burgess'o "Heroino" tipo moderni. ir labai švelniai, neišsišokančiai ar anarchistiškai, lyg tarp kitko, parodo, kad klausimas, kas iš tikrųjų yra realybė. kad niekada negali nusistatyti, kas tikra, kas ne, kas gali būti, o kas jokiu būdu. priverčia pažvelgti plačiau. nes niekada negali žinoti, ar neprireiks ieškoti savo avies su žvaigžde ant nugaros.

"Apskritai pasaulyje labai nedaug dalykų, apie kuriuos mes kažką iš tikrųjų žinome. Daugeliu atvejų mums tik atrodo, kad žinome. Štai, tarkime, išdygtų priešais mane ateiviai ir paklaustų maždaug taip: "Ei, o kokiu greičiu sukasi Žemė palei ekvatorių?" - ir aš, švelniai tariant, turėčiau sunkumų. Ko gero, netgi neįstengčiau jiems paaiškinti, kodėl po antradienio ateina trečiadienis. Ar jie iš manęs šaipytųsi? Aš po tris kartus perskaičiau Brolius Karamazovus ir Tykųjį Doną. Vokiečių ideologiją - tik kartą, bet nuo "a" iki "z". Prisimenu skaičių "pi" iki šešioliktojo skaitmens po kablelio. Tai ką, nejaugi jie vis tiek iš manęs šaipytųsi? Taip, tikriausiai šaipytųsi. Tikriausiai tiesiog sproginėtų iš juoko."

2016/06/16

žodžiai, likę iš pavasario



dieną viskas būna taip nesvarbu ir iš esmės gera, bet tuo pačiu šiek tiek irzlu. o grįžus namo taip bloga, taip negera, nes tas irzulys užgožia viską. nes aš nebūnu pirmoje vietoje, nebūnu planas A.

kaip gražiai čiulba paukščiai naktį. kai mašinų nebesigirdi ir keli nedideli terasos šviestuvai skleidžia blankius spindulius, kurie beviltiškai pasiklysta gilioj juodoj nakty ir susipina su paukščių giesmių aido nuotrupom. nakty, gilioj ir juodoj kaip mano paakiai.

mama man sakė, kad sesė neturi klasėj draugų, ir kad greičiausiai dėl to nenori į mokyklą. aš pamatau ją besijuokiančią, bedainuojančią ir man taip skauda, taip skauda, nes aš prisimenu visus tuos kartus, kai mane atstumdavo daržely, kai mane išjuokdavo vidurinėj dėl dalykų, kurie tiesiog nuoširdžiai mane džiugindavo ir linksmindavo, ir kaip aš galiausiai užsiauginau odą – storą, grubią, tamsią, kietą ir išdžiūvusią. aš žiūriu į ją ir noriu apkabint, taip stipriai, ir nepaleist, nes ji to nenusipelnė, ji to nenusipelnė, po velnių.

sapnuoju sapnus, kurie mane kankina. jie ilgesni, nei naktis, jie per ilgi. aš bėgioju, vejuosi, mane vejasi, aš apsaugau visus, kuriuos turiu, išdegusioj dykumoj įdedu visas pastangas, daugiau, nei galiu, tam, kad pasiekčiau nežinomą tikslą. bet mane nušauna ir aš pabundu lovoje aukštielninka, įsitempusiais raumenimis ir maudžiančia krūtine.

tiek gražių akimirkų būna, tiek gražių... kai nuoširdžiai gera. išmokau jomis džiaugtis. nebegalvoju, kaip jas įamžint, ar kad jos baigsis, aš pagaliau jas išjaučiu iki galo ir pasimėgauju. kad ir kaip dieną bebūtų gera, kad ir kaip viskas stotų į vietas, vakaras vis tiek ateina. trys savaitės apverktų vakarų ir naktų, keikiant save už ištižėliškumą, keikiant žmones už jų kvailumą, keikiant dievą, kuriuo netikiu ir galiausiai keikiant save už tai, kad viską apsunkinu.

užmiegu apsikabinusi pagalvę ir įsivaizduodama apkabinimą, kurio laukiu taip seniai. laukiu beviltiškai ištiesusi rankas, bet nesiruošianti niekieno prašyti malonės. apseisiu, numosiu ranka, nusišypsosiu, patylėsiu. gyvenimas toks gražus. o vakaras vėl ateis.

neseniai supratau, kad taip ir nesu su niekuo tikrai šnekėjusi. nesu išpylus širdies. nesusireikšminu tiek, kad įsivaizduočiau, kad kažkam galėtų iš tikrųjų rūpėti tai, kas dedasi mano galvoj ir kaip aš jaučiuosi. ne kaip menas, ne kaip vakaro skaitinėliai. ne, ta tikra, deginanti širdies į širdį, nuogų, trintis.

neužtenka prisigert, neužtenka prisirūkyt. aš to jau net nebenoriu. kas iš to. būna linksma man dieną ir be to. o vakaras vis tiek neišvengiamai ateina. ir vėl aš parimus į terasos duris klausausi paukščių.

aš gimiau suaugusiu žmogumi. tik širdis mano vis dar vaiko. cha, kaži, ar ilgam. „juk tu jau suaugęs žmogus, su tavim galima kaip su suaugusiu“. ar aš turėjau pasirinkimą?

aš taip ir nesulaukiau savo eilės. kokia nekantri. juk nereikia prisirišti prie žmogaus, po velnių, nereikia prisirišti prie žmogaus. tu tik dar viena vidutinybė, eilinis taškelis, nereiškiantis nieko. gyvensi, dirbsi ir mirsi, bet „Kovos klubą“ ir toliau gali vadinti savo mėgstamiausiu filmu.

o aš klausysiuos paukščių nakty ir galvosiu, kaip ištrinsiu visus vardus ir veidus sau iš galvos, kaip ištrinsiu visus prisiminimus, visus jausmus ir kartu – įsipareigojimus, kurie mane smaugia. ir liksiu viena su paukščiais, nes nereikia, žmogau, prisirišti prie žmogaus.