2016/05/08

deguonis, trešnės ir klaustukai arba kaip aš galvojau, kad mirsiu

kelionių aprašymai dažniausiai būna neįdomūs. nežinau, kodėl, bet žmonėm dažnai atrodo, kad visiem turėtų būti labai įdomu skaityti apie ilgą važiavimą autobusu ir Lenkijos tualetus arba apie nemokamus šokoladukus pigių skrydžių avialinijų lėktuvuose. man tai visai neįdomu, todėl ir pati nevarginsiu tokiomis nesąmonėmis.

beveik prieš metus buvau Šveicarijoje ir tik dabar sugebėjau sutvarkyti visą medžiagą, kurią iš ten parsivežiau. karpydama keturias valandas video įrašų prisiminiau tiek daug patirtų smagių dalykų. vietos nuostabios ir įsimintinos, net man, kaip ieškančiai niekada nemiegančių miestų, pilnų gyvybės. gal dėl to, kad kalnų tyla ir oras pilnas ne mažiau gyvybės nei Paryžiaus ar Berlyno gatvės.

visos kelionės yra nepakartojamas dalykas, bet kai vyksti su draugais arba, šiuo atveju, su draugais ir visa klase vyresnių mokinių, viskas dar linksmiau. gal tik problema buvo ta, kad visi mum metė ignorą ir smagiai sėdėjom pačiam autobuso prieky už vairuotojo, kuris mėgo atsilenkti sėdynę tiek, kiek galėjo, o apsistojus Lenkijos viešbuty, visi be mūsų susirinko į vieną kambarį ir mes buvom tokios įsitikinusios, kad jie ten be mūsų linksmai geria, kad voliojomės koridoriuj ir vos neužmigom prie pat savo kambario durų. bet čia menkos problemos. užtat apturėjom rimtą ekspediciją su tikslu pasiekti ežerą. aišku, kad buvo normalus takelis žemyn. aišku ir tai, kad mums nepavyko jo rasti, todėl leidomės šlapiu šlaitu žemyn, kuris buvo tikrai status ir pilnas kažkokių riebių kalninių šliužų.

sugebėjom atsikelti penktą ryto, kai saulės dar nesimato už mėlynų kalnų keterų, ir išlipusios pro langą į gebenių šabakštyną, nes tokiu laiku durys dar užrakintos, pabėgiojom skaidraus ledinio ežero pakrante. nubėgom septynis kilometrus, kas, manau, kaip nebėgiojantiems žmonėms nėra prastai. užbėgom iki bažnyčios kiemo, iš kur matėm visą nedidelį šveicarišką kaimelį. keista, kad manęs, kaip protestantės, neišbėrė priėjus prie kryžiaus.

o kitą rytą vėl atsikėlėm penktą, ir vėl bėgom, o paskui dar išsimaudėm tame pačiame lediniame ežere. aš nemoku nusakyti, koks jausmas yra leisti skaidriam vandeniui glostyti odą, kai aplink girdi vien tylą. ne, ne nieko negirdi, o girdi tylą. ir uodi tai, kas tikrai yra oras, o ne smala. jokio suknisto mašinos burzgimo, prakeiktos žoliapjovės ar byberio dainų, kurios visada atsiranda ne vietoj ir ne laiku. tas vanduo nuplovė ne tik prakaitą, tas vanduo mane taip išvalė, kad, rodos, dar dabar jaučiu padarinius.

grįžom į viešbutį ir nesijaudindamos nepersirengusios ėjom valgyti pusryčių. čia, valgykloje ilgais, celofanu užklotais stalais ir celofanu užklotomis kėdėmis, pilnoje azijiečių (šlykštynės baisiai nemandagūs ir įkyrūs) buvom mes, su maudymosi kostiumėliais, ir koks šimtas akių, pilnų nuostabos ir nepatogumo. pasileidusios europietės, ištvirkėlės gėdos neturi.

o paskui šokinėjom nuo akmens ant akmens kalnų upėj. tokioj sraunioj, kad jei būtumėm paslydusios, bent jau koją, tai tikrai būtumėm susilaužiusios. o mama būtų galvą nurovusi už tokius pasišokinėjimus. bet kas mum jaunom.

nakvojom naktį Prancūzijoj. pusryčių atėjom pačios pirmos ir tryse suvalgėm pusę dubens trešnių. tokių skanių, kokių gyvenime nebuvau valgiusi. o po trešnių mano draugei kavos aparatas iš pieno putos suformavo idealų klaustuką. tada Ženevoj praėjo žmogus su lygiai tokiu pačiu klaustuku ant marškinėlių. paskui mes maudėmės Ženevos ežere ir galvojau, kad mirsiu, nes nušokusi nuo plausto panėriau taip giliai, kad ledinis vanduo ir baimė jau buvo apglėbusi kaklą. kai išnėriau, apsidžiaugiau, kad išgyvenau, bet tada išgirdau draugę su panika balse šaukiančią mano vardą, ir tada nusprendžiau, kad dabar jau tikrai mirsim, abi. pasirodo, klaustukai buvo ženklas, kad draugė pames vandeny liemenėlę, o kaip tik tuo metu prieky, po vandeniu, mūsų draugai dvyliktokai filmuosis su GoPro kamera.

įsidėjom nedaug maisto, nes tikėjomės, kad nusipirksim vietoj. paaiškėjo, kad Šveicarijoje tai labai komplikuota. važinėjom serpantinais ir graužėm duonos trupinius iš maišelio (nemeluoju), laukdamos, kol vairuotojas partrenks kokią kalnų ožką, o likęs autobusas tuo metu dalinosi maistu ir skanavo visokias dešras, sausainius ir agurkus. linksma.

pakilom į kalną, pustrečio kilometro aukštį. tikėdamiesi ten pamatyti gražią kalnų panoramą radom žiemą. bet žodis tik čia netiktų. minus dvidešimt penki celsijaus, kai ką tik apačioje bėginėjai su šortukais, yra smagus kontrastas. buvo beveik neįmanoma kvėpuoti dėl vėjo ir viskas, ką mačiau, buvo balta spalva ir šaltis.

dėl slėgio pokyčių toje vietoje sulėtėjo medžiagų apykaita. širdis trankėsi nuo greitesnio vakščiojimo ir apsinešdavom pašokinėję. likus dešimčiai minučių iki traukinuko išvažiavimo apačion (sekantis po pusantros valandos), nuėjom į tualetą:
- pasėdim ilgiau?
*ilga pauzė*
*atodūsis*
- jo, pasėdim ilgiau.
nedaug trūko, kad užmigtumėm atrėmusios galvas į duris.

galiausiai susidraugavom ir su dvyliktokais. vaikščiojom po Ženevą kartu, o jie neleido mums nešiotis vyno butelių pačioms, nes negražu. paskui Lenkijoj šėrėm juos paskutiniais savo bananais (draugystę galima nusipirkt už bananus, rimtai) ir kalbėjomės apie grafinį dizainą ir rūkymą. neišsiplėsiu pasakodama aplinkybes, bet paskui jie iškėlė kambario duris vidury nakties ir lenkė administratorė iškeikė mus ir prigrasino policija.

paskui dar pikta vokietė Drezdeno galerijoj, kuri vaikėsi mane ir tikėjosi atimti fotoaparatą, bet kadangi buvo kokiais dvidešimčia centimetrų žemesnė, greitai persigalvojo.

baisiai išsiplėčiau, o papasakojau dar tiek nedaug. iš tiesų, tai tiesiog norėjau parodyti tą video, kurį pagaliau sumontavau.


dabar tiek dalykų kelia asocijacijas. trešnės, klaustukai, balta spalva, bananai, šliužai, mėlyna spalva, "vėr ryli sori" ir duona ant maišelio dugno. vien dėl tokių smulkmenų, dėl tokių kartais banalių ir tik keletui žmonių suprantamų, bet tokių širdžiai mielų asociacijų verta trankytis autobusais ar skristi su persėdimais. nuvažiuoti kad ir iki Lenkijos ir nebijoti iškelti kojos už šito žemyno ribų.


3 komentarai:

  1. Visu pirma, tai noriu paakyti kad man didele garbe kad tau patiko kazkada mano pasiulyta daina ir tu ja uzdejai ant savo video track'o :) taip pat nustebau kai isgirdau antraja, nes ji taippat is mano playlisto, ir dar labai megiama :)
    O kadangi muzikos skoniai taip sutapo netyia, tai pasiulysiu tau keleta dainu.. gal patiks :)
    Hotel Garuda - smoke signals
    Tove Styrke - borderline
    Troy boi - Do you?
    K.Flay - FML
    Eva Shaw - U
    Samuel Telford, Joshua Telford & Jordan Smith - Burning On Through The Night

    Mane asmeniskai labai rajuokinia su 9 pastraipa, ir siaip idomiai aprasei :D
    Kiek dienu truko si kelione, ir kiek mazdaug tai kainuoja? :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. dėkui, visai patiko, nors retai klausau tokios muzikos.
      truko aštuonias dienas, mokėjom po 480 eur (už viešbučius, kelionę ir lankytinus objektus)

      Panaikinti