2016/04/12

nebesivaldau ir nusirašau



patarimai:
pirma: pasitikėk savimi. nebijok, tai tik penkios minutės viešosios kalbos. niekas tau netrukdys kalbėti, vertintojai maloniai išklausys.
antra: atkreipk dėmesį į intonaciją.
trečia: kalbėk įtaigiai - naudok rankų gestus, palaikyk akių kontaktą.


renku po gabalėlį.
- šiandien po pamokų važiuoju į miestą. ruošeisi vakar fizikai? - manęs klausia.
pasitikėjimas savimi.
- aha. dar skaičiau "Saulėtas dienas". kažkokia neškėmiška.
- mhm.

nei vienas nėra pilnas. bet dialogų nuotrupos, į kurias jie sudeda viską, ką sugeba, gali sulipti į kažką, kas atsistoja šalia manęs. iškyla kaip frankenšteinas. viskas, ko gali reikėti - pamąstymai apie užrašus tualete ant sienų, pasvajojimai, kaip reikia vaikino, paskui drąsios kalbos, kad visai nereikia, dar gilūs pokalbiai apie tai, kad negalima apie žmogų spręsti iš išvaizdos (labai gilu, bet kažkaip paprasčiau, kai pereina prie praktikos. rezultatai paprastai ne tokie, kokių reikėtų tikėtis), prisiminimai iš balių (nesakau, kad blogai, būna linksma). tobulas derinys.

gnybtas prie teigiamo poliaus. gnybtas prie neigiamo. bam. nieko.

neatgija.

kalbu su žmonėm ir jie po truputį atsiveria. kai matau beveik viską, būnu praskleidusi savo tik vieną kampą. visada tą patį, kiekvienam tą patį. ir visi jie patiki mano kauke, o aš jų - nei vieno. akivaizdžiai meluoju, kad būtų linksma, apsimetu ir vaidinu, ir įtikinu taip lengvai, kad visai nepasilinksminu. jie galvoja, kad mane pažįsta, o man jie tik triušiai. su giliais pokalbiais, žinoma. skandinu ar mane skandina? niurkdomės dviese ir nei vienas nesugeba žmoniškai paskęsti? o gal pabandyti sujungti gnybtus vandeny?

pabandysiu su intonacija.
- ko jau ko, o chemijos tai nekenčiu. 
- jooo, velniop chemiją!
- dar nekenčiu netikrų žmonių.
- mhm.

savo kalbėjimo įskaitos juodraščius ir švaraščius jau išmečiau. bet gyvenimiški patarimai ant kampo nesimėto - reikia rinkti, reikia gilintis.

ir su gestais galiu pabandyti: imu ir badau savo spygliais, iš pradžių švelniai perbraukiu per žandą - ei, man kartais patinka klausyti, ką sako mokytoja; tada pabrūžinu per alkūnę - ei, noriu nusigert, girdi, nusigert; dar įduriu tarp šonkaulių - ei, o, kas, jei neskusiu nei vieno kūno plaukelio, būsiu tikras dievo švenčiausio kūrinys, ei, kas tada? pabaigai suvarau riebų spyglį į tarpuakį - yolo!
- ar tu ką tik pasakei yolo?

man šitie patarimai per sudėtingi. nesugebėjau perprast, nesugebėjau panaudoti praktiškai. turbūt, negausiu maksimalaus įvertinimo.

gal kada nors, kai būsiu išsilavinusi, protinga moteris su protingu vyru ir protingais vaikais, suprasiu kokį patarimėlį, kuris įtikins mane, kad visas supratimas ir pripažinimas, kurio man reikia - baltos tylos, prasmirdusios dar šlapioje pavasarinėje žolėje.



7 komentarai: