2016/03/13

tegul



- mokytoja, o tai kaip čia suprast "Parašyti rašinį"?
- nu, imi ir rašai rašinį,
- o tai čia sakiniais?


- Van Gogas nusiuntė savo ausį Gogenui, nes jie buvo priešininkai.
- o tai kodėl jis nusiuntė?


- Algirdai, šarap.


anksčiau debilai mane pykdė. labai nuoširdžiai siutino, ir aš nesupratau, kaip, po velnių, smegenų naudingumo koeficientas gali būti minusinis. atrodė, imsiu ir išvalysiu visų galvas nuo to mėšlo ir įpūsiu kokių genialių minčių. žmogaus prigimtis gera, tik jis arba ją sugadina, arba išsaugo. gal galima sugadintą atstatyti? neturėtų būti taip sunku. aš laukiu jūsų - pereikit savo brendimo fazes greičiau ir judam toliau, į protingus žmones.

bet dabar man atrodo, kad jie toliau neis. jie yra ten, kur yra, ir čia yra jų paskutinė stotelė - bukumo, siauro požiūrio, naivumo ir beprasmybės pilys. gal jie grįš kelis žingsnius atgal, gal jų pilys keis pavidalus į rūmus ar brangius namus, bet jie visada dieną baigs toje pačioje stotelėje.

velniop.

pykti visada lengviau, nei išlikti ramiam ir tiesiog nesigilinti. užtenka savęs paklausti, ar jie visi yra svarbūs. turbūt, nesvarbus nei vienas šiam pasauly. bet mums gali būti tiesiog giliai nusišikt ant jų visų. jų siaubingos dilemos dėl snapchato nuotraukos ar nelaimingų meilių mūsų neliečia. iš tam tikro požiūrio kampo, netgi galima įžvelgti grožį jų mažuose rateliuose, kuriuose jie sukasi. kaip grožiesi naiviu vaiko džiaugsmu šeriant antis, taip gali džiaugtis rimtais debilo gyvenimo sprendimais.

saulėlydis dega mano akyse, vėjas atneša pavasario šilumą, jūros vanduo skalauja plaukus. tai vyksta. kai pasakau tai, tai vyksta, bet jei nepasakyčiau, vis tiek vyktų. o jei kas nors man pasakytų, kad visa tai negražu, man vis tiek būtų gražu. manau, čia ir esmė.

tam, kad aš eičiau toliau, man nereikia jų - nė vieno iš jų masės. aš esu aš ir mano galutinė stotelė dar labai toli. ir saulė man švies net ir tada, kai nenorėsiu.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą