2016/03/24

chaosas



"Koks gyvenimas gražus, Aušrine..."

taip. jis žiauriai gražus. kad ir kaip naiviai skambėtų. gražus savo įvairove, gąsdinančiai gražus - čia žmonės išgyvena didžiausias katastrofas, čia miršta nuo uodo įkandimo. kartais, kai atrodo, kad neįmanoma, viskas pasiekia dar didesnį absurdą. ir viskas verda, verda, verda...

tfu. kas aš, kad čia apie gyvenimą šnekėčiau.

bet pašnekėsiu apie chaosą. noriu chaoso. chaosas jau many - mano pakylimai ir nuolydžiai ne šiaip duobės, o Himalajų viršūnės ir Marianų įduba. mano džiaugsmas didžiulis, o skausmas - gilus. ir man gerai. nes aš jaučiu, daug ir stipriai. dar neužmigau.

bet chaoso noriu ir išorėj. noriu, kad mane išspirtų iš komforto zonos. ir, žinau, gailėsiuos šitų žodžių kurį laiką, bet man bus tik į gerą. tik kai kažkas yra ne taip, kažkas spaudžia ir trukdo galiu būti produktyvi. o tas kažkas būna įvairių formų - kartais tai tiesiog laiko baimė sėdint namie, o kartais tai tas nepatogumas, kai esu priversta bendrauti su žmonėmis, kurių nepažįstu arba kurie man nepatinka. bet tada, nors strese, mano galva dirba taip gaiviai ir stipriai. aš patikrinu savo įsitikinimus.

noriu chaoso. nesusipratimų, juoko, gilaus atsipalaidavimo ir visiško nerūpestingumo - kas ką galvoja ir kas ką daro. noriu drąsos ir keistenybių. tokių dalykų, kai turi klausti savęs, ar tai normalu? ir atsakymą gauti - ne, ir nereikia, kad būtų.

noriu chaoso. aš idealų pilna, jauna perfekcionistiška siela. tokia noriu būti ir tada, kai sueis devyniasdešimt. gal chaosas ir gyvenimas - tai tas pats?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą