2016/03/30

įkvėpimas #1: Savannah Brown, James Nachtwey, Abudu, Bertie Gilbert, ŠtukaDu fotografy, Murakami, Munch

viskas šitame blog'e virsta serijomis ir tęsiniais. nežinau, kas vyksta, bet žinau, kad apie įkvėpimą dar norėsiu šnekėti, todėl velniop.

kai nori kurti - visiškai nesvarbu, kokia įmanoma forma - yra dalykų, kurie tave gali paskatinti, kitaip tariant, įkvėpti, ir tie dalykai būna įvairiausių pobūdžių, žanrų ir tipų reiškiniai - gera muzika paskatina piešti, dangaus spalva vakare pastumia parašyti kokią pasaką, o girti rėkavimai ryte kartu su gaidžiais įkvepia eilėraščiui. noriu pasidalinti, kokie žmonės ir kūrėjai (įvykių prisiskaityti galėsit rajono legendose ir šiaip) paskutiniu metu įkvėpė mane.

mintys

buvo laikai, kai žiūrėdavau tuos populiarius youtuber'ius ir visus jų challange'us, tag'us ir panašų šlamštą. tamsūs laikai buvo, bet bent jau anglų pramokau. o dabar tą anglų kalbą naudoju daug naudingiau - stebiu video įrašus žmonių, kurie tikrai turi, ką pasakyti, apie ką priversti pamąstyti. vienas iš tų žmonių - Savannah Brown. per ją atradau ir slam poetry žanrą. tai toks platus ir slidus poezijos žanras, kuriame dažniausiai kalbama apie politines, socialines problemas, diskriminaciją, toleranciją ir panašiai. Savannah Brown kelia visokius video, bet visi panašūs tuo, kad tiesiog verčia jaustis geriau ir stovėti už save. o čia - man patikęs jos eilėraštis.



fotografija

paprastai daugiau dėmesio skirdavau "surežisuotai" fotografijai - planuotiems portretams, darbams fotostudijose. bet dabar labiau domiuosi ir žurnalistine fotografija ir atradau pasaulinio garso fotografą James Nachtwey. nuotraukos labai stiprios ir palieka daug ryškesnį įspūdį, nei bet kokios vestuvinės ar mados bloggerių nuotraukos.





muzika

niekada neklausiau lietuviškos muzikos. bet dabar pradedu atrast žmones, kurie kuria žiauriai gerus darbus ir visiškai nenusileidžia užsienio kūrėjams, kuriuos mėgstu. ir ta pati lietuvių kalba skamba gerai, kas man keista. žodžiu, labai didžiuojuos šitais žmonėmis ir tikiuosi, kad čia dar tik pradžia.


kinematografija

yra didelių šedevrų - tiek trumpametražių filmų, tiek pilno metražo, trumpų filmukų, bet paskutiniu metu mėgstu žiūrėti jaunų ir tik pradedančių kūrėjų darbus. juose būna klišių, būna klaidų, bet taip ir turi būti, nes jie tik pradeda. dažnai tokie pradedantieji daug meistriškiau sugeba nustebinti ir parodyti kažką kitokio, kažką savito, nes yra jauni, ambicingi ir nori kažką pasiekti. vienas jų - Bertie Gilbert. ypatingai man patiko paskutinis trumpametražis jo filmas "Let It Be". paprastas, bet puikus.



blog'ai

šitą turbūt reikėtų priskirti prie fotografijos skirsnio, bet čia aiškinu aš. žodžiu, 1002 fotografija (tarti reikia "štuka du fotografija"). yra gerų nuotraukų. man patinka blogo struktūra - skirstymas į nuotraukas po tris panašios tematikos. patinka tai, kad ten yra mašinų (ir dar motoroleris ir motociklas netgi). graži melsvai violetinė nuotaika ir lenktyninis pavadinimo šriftas. yra ten ir mano veido, nes blogo valdytoja - Greta, su kuria retkarčiai stumiu laiką ir kuriu badass planus. (tik, dalbajobe, turėtum fotkint daugiau ir dažniau, ir eit į visas fotografijos parodas su manim).




literatūra

skaityt norėčiau daugiau, nei man pavyksta, bet aš visko norėčiau daugiau ir daugiau, todėl nieko čia keisto. paskutinius porą metų neimu modernios literatūros, nes ji po daugybės bandymų kelia man didelį nepasitikėjimą. gilinausi į klasiką, į bytnikus, Prarastąją kartą, Sruogą, Binkį ir Škėmą. bet prisiverčiau perskaityti Haruki Murakami išgirtąją "Avies medžioklę" ir prisidėsiu prie visų, ją giriančių. geniali knyga. gal pradžioje kiek ištęsta ir gali gundyti numesti, bet tikrai verta išlaikyti kantrybę iki pat pabaigos. didžiausias absurdas ir fantastika čia puikiai įpinami į kasdienybę ir rutiną. kontrastas ryškus ir nuveda į įdomius istorijos posūkius. tikrai verta dėmesio knyga.

menas

nemintu vien šiuolaikiniu menu. neseniai dariau projektą apie Edvard'ą Munch'ą ir mane sudomino tiek jo biografija, tiek jo menas, kalbant ne vien apie "Šauksmą". jo darbuose labai stipriai juntama sunki, slogi, tamsi emocija. atrodo, kad Munch'o vidiniai demonai kalbėdavo už jį, kai jis kurdavo. tikrai dėmesio vertas menininkas, tiek savo depresijos ir paranojos iškamuota asmenybe, tiek sunkiais, bet stipriais darbais.





2016/03/28

linksma



mama išvadino mane apsikuitusia ir liepė nebemalt šūdo kai pareiškiau, kad prie Velykų stalo sėdėsiu su treningu. pasiteisinimas "šitas treningas išeiginis" irgi nepadėjo. man sakė, kad keiktis negražu ir negražu pastoviai visiem rodyt fakus. bet man vis tiek linksma. mano veidas vienas didelis spuogas, bet aš nesidažysiu. nes nusprendžiau, kad apseisiu. su makiažu aš atrodau sau absurdiškai. man linksma ir be jo. paskutiniu metu daugiau laiko leidžiu viena. man ir nėra būtinybės kitaip. linksma man ir vienai. bet praėjusias dvi naktis miegojau ne namie. basčiausi tarp Kauno ir Vilniaus. buvo linksma, nors vienu metu tyliai vaikščiojom per sniegą, o kitą kartą pusę šešių ryto apsikabinę nagrinėjom draugystės reikalus garsioj muzikoj ir visiškai nusišnekėjom.

man liūdna, kai pajuntu į sprandą kvėpuojančią grėsmę, kad gal niekada nesukursiu nieko, kas turėtų išliekamą vertę. kai pasijuntu taip, lyg jau septyniolika metų kasčiausi vienoje vietoje. bėgčiau ir niekur nenubėgčiau. kai pradedu bijoti, kad aš nepakankamai gerai - nepakankamai gerai rašau, nepakankamai gerai fotografuoju, filmuoju, piešiu, groju, bendrauju, mokausi ir iš viso būnu.

bet tulpės dygsta lauke šalia visą žiemą pragulėjusio tuščio jogurto indelio tarp geltonų žolių. saulė šviečia, tada nebešviečia ir man linksma. gal vis dėlto užsivilksiu kokią suknelę, kad močiutės nepykdyčiau ir derėčiau prie margų kiaušinių, bet keiksiuos toliau ir fakus rodysiu. gal aš ir nesukursiu nieko reikšmingo. bet vis tiek kursiu. nesustosiu. nebent norėsiu, jei norėsiu, tai tada sustosiu. bet dabar nenoriu. ir man linksma.

2016/03/24

chaosas



"Koks gyvenimas gražus, Aušrine..."

taip. jis žiauriai gražus. kad ir kaip naiviai skambėtų. gražus savo įvairove, gąsdinančiai gražus - čia žmonės išgyvena didžiausias katastrofas, čia miršta nuo uodo įkandimo. kartais, kai atrodo, kad neįmanoma, viskas pasiekia dar didesnį absurdą. ir viskas verda, verda, verda...

tfu. kas aš, kad čia apie gyvenimą šnekėčiau.

bet pašnekėsiu apie chaosą. noriu chaoso. chaosas jau many - mano pakylimai ir nuolydžiai ne šiaip duobės, o Himalajų viršūnės ir Marianų įduba. mano džiaugsmas didžiulis, o skausmas - gilus. ir man gerai. nes aš jaučiu, daug ir stipriai. dar neužmigau.

bet chaoso noriu ir išorėj. noriu, kad mane išspirtų iš komforto zonos. ir, žinau, gailėsiuos šitų žodžių kurį laiką, bet man bus tik į gerą. tik kai kažkas yra ne taip, kažkas spaudžia ir trukdo galiu būti produktyvi. o tas kažkas būna įvairių formų - kartais tai tiesiog laiko baimė sėdint namie, o kartais tai tas nepatogumas, kai esu priversta bendrauti su žmonėmis, kurių nepažįstu arba kurie man nepatinka. bet tada, nors strese, mano galva dirba taip gaiviai ir stipriai. aš patikrinu savo įsitikinimus.

noriu chaoso. nesusipratimų, juoko, gilaus atsipalaidavimo ir visiško nerūpestingumo - kas ką galvoja ir kas ką daro. noriu drąsos ir keistenybių. tokių dalykų, kai turi klausti savęs, ar tai normalu? ir atsakymą gauti - ne, ir nereikia, kad būtų.

noriu chaoso. aš idealų pilna, jauna perfekcionistiška siela. tokia noriu būti ir tada, kai sueis devyniasdešimt. gal chaosas ir gyvenimas - tai tas pats?