2016/02/17

J. Ivanauskaitė "Mėnulio vaikai"




"Juk mūsų pasauly kančia, kaip ir vienatvė, tapatinama su luošumu. Sielos luošumu. Žmonės bijo turėti per daug sielos."

jaunatviška knyga, ir nors parašyta prieš dvidešimt aštuonis metus, vis dar gyva.

tai istorija apie jauną žmogų – kraštutinumus, neviltį ir stiprią meilę. Anita įsimyli Gediminą po jo mirties. jo nemačiusi ir su juo nebendravusi, bet pamačiusi jo nuotrauką supranta, kad jis jai skirtas. visas jos gyvenimas dabar įgauna prasmę – mylėti, tiesiog garbinti Gediminą ir atsekti visus, su juo susijusius žmones ir vietas.

ši knyga ne apie saldžią meilę. Anita labiau įsimyli pačią meilę kaip veiksmą ir jausmą, nei Gediminą. ir tai ne vienintelė tema, rašoma ir apie vienatvę, jauno žmogaus pasimetimą pasaulyje, kuris dėl nieko nestoja. narkomanija, bandos jausmas, susvetimėjimas, materializmas ir tai, kas tikra. nihilimas kartu su prasmės ieškojimu. atviras gali būti tik sau. niekas nesupranta, o net jei ir norėtų suprasti, žodžiai neatspindi tikrų jausmų. labai gerai atspindimas jaunas žmogus – jam tik viskas arba nieko. svyravimas tarp tokios išsvajotos meilės ir savižudybės – tarpinių variantų nėra.

veikėjai labai ryškūs, išskirtiniai. jie pilni jausmų – pavydo, nevilties, pasimetimo. kiekvienas veikėjas lyg turi savo spalvas, kurios geriausiai juos atspindi, ir visi jie įdomūs ir saviti.

Ivanauskaitės rašymo stilius unikalus. pasakojimas siurrealistinis ir tuo pačiu toks artimas kasdienai. pilna simbolių ir vis kur nors pražystančių gėlių žiedelių. melancholija, sapnai ir ryškios spalvos.

tokią knygą skaityčiau dar kartą, kaip odę meilei ir verksmą svetimam pasauliui, ir laikyčiau lentynoje tarp svarbiausių.

"Kiekvienas gelbėjasi kaip išmano. O kančia – geriausias gelbėjimosi nuo beprasmybės būdas. Nuostabi situacija – mylėti mirusįjį. [...] Rink, vaikeli, tuos pasakojimus apie Gediminą. Verk ant siūliuko kaip smulkius margus karolėlius. Vieną prie kit, vieną prie kito... Gausi gražų vėrinuką – žaislą savo kančiai. Gal ji kiek aprims užsižaidus, bet veikiausiai įsigeis ko nors daugiau."

2016/02/16

muzikiniai atradimai #2


pirmas toks įrašas buvo baisiai seniai. prisiruošiau antram.
mano archyve virš aštuonių šimtų dainų ir visos jos tokios skirtingos. mano nuotaikų diapazonas platus, todėl muzikos irgi. nuo elektroninės iki Mėnulio sonatos, tarp kurių telpa ir rokas, ir repas, ir visokie alternative žanrai. žodžiu, galiu reivint, galiu klausyt majestic, tik apseisiu be how deep is your love.
šiam kartui - labai melancholiška ir rami muzika.

London Grammar





labai labai primena Berlyną. rytus, tuos tris ar keturis, Berlyne. kur mašinos ir žmonės gaudžia visada, kur garsas niekada neišnyksta, o ryte dangus violetinis ir langai aprasoję. keista, nes tada nieko nežinau apie šitą grupę ir nelabai ką buvau girdėjusi. bet tas ryto jausmas labai stiprus.

Daughter






daug žinomesnis reikalas, bet vis tiek negalėjau neįtraukt. šita muzika kažkaip pagimdo tuštumos jausmą, bet priverčia juo grožėtis. visai nesinori nusimesti tos tuštumos ar melancholijos, kaip tik, norisi eiti tik gilyn.

Kodaline







labai primena pavasario vakarus, kai įsileidi į kambarį šalto gaivaus oro.

Tom Rosenthal





Tom Rosenthal tikrai turėtų būti populiaresnis. jo muzika tokia tikra ir paprasta, kai aplink tiek daug netikrų garsų. dainų spalvos man pastelinės.

Bon Iver




jos panašios, liūdnos ir lėtos, bet man labai gražios.


2016/02/12

norėjau mokytis prancūzų, o ne rusų



nagrinėjom Eugenijų Oneginą. Tatjanos laišką jam, jei konkrečiai. nedaug trūko, kad alkūnė nuslystų ir trenkčiau veidu į stalą. buvom transe. tragiškai nuobodu. bet tą laišką, pilną "sapnuoju tave" ir "tu man vaideniesi", perskaitėm.

ir tada mokytoja paklausė, ar mergaitės rašytų tokį laišką su tokiais prisipažinimais ir kaip reaguotų berniukai, gavę tokį laišką. visi pabudo. "o, va, čia mano sritis. čia galiu pasireikšt". garsiai juokavo ir iš rimtos patirties diskutavo. spygiausias balsas teigė, kad ne jau, šiais laikais tokių nesąmonių, šitokių apsiseilėjimų niekas nerašo. šiais laikais iš viso nevyksta meilės prisipažinimų. ir ne, jau kas kas, o mergina pirmo žingsnio žengti negali.

aš sėdėjau, leisdama mažiau garso, nei Puškinas nuo sienos, ir lanksčiau laivelį. kaip suknistas Sensėjus girdėjau viską, kiekvieną smulkmeną, kurios autorius, neapdairiai ją paleidęs, įsivaizdavo, kad niekas neišgirdo, ir lengviau atsikvėpė, bet aš girdėjau. ir tuo pačiu visiškai niekas manęs iš tikrųjų nelietė.

jauni, pilni tuščių ambicijų, buki, plėšrūs, betiksliai egzistuojantys, kraštutinumuose gyvenantys paaugliai. jų meilės - rimtos, bet tik jiems taip atrodo. jų problemos - pasaulinio masto, bet tik jiems taip atrodo. meilė. mhm. kalbėjo apie ją lyg apie dalyką, kuris lydi kasdien jau kokius penkerius metus. lyg apie kasdienį, bet kur sutinkamą padarą, ne ką išskirtinesnį, nei popiet ant stalo vis dar stovintis priplėkusios rytinės kavos puodelis, bet vis tiek labai rimtą.

jie - didieji, nenugalimieji ir stipriausieji, bet, turbūt, niekada nesupras, kad niekam jie, po velnių, nerūpi. niekas neturi tikslo jų nugalėti, nes net nėra, su kuo iš viso rungtis. tie audringi, susireikšminę bukagalviai, kurių pasipūtimu tariamai žydi jaunystė.

bet aš norėčiau būti viena iš jų. aš norėčiau būti tokia buka, kaip jie, kad įsivaizduočiau esanti reikšminga. iškentusi mažiausiai tris aikštingas meilės dramas. tokia jauna, o tiek patyrusi, tiek iškentusi. įdomi, nepasiekiama ir paslaptinga. nes jei būčiau tokia kvaila, man neatrodytų, kad aplink daug kvailių. aš nežinočiau, kad aš kvaila. ir aš būčiau labai svarbi.

laivelis išėjo kaip laivelis. o jei tikitės čia žiedinės kompozicijos, tai jis atgulė šalia Bibi saldainio popierėlio mano penale.