2016/01/16

turbūt paprasčiau būtų nemiegoti



šianąkt aš sapnavau grupinę savižudybę.

mano sapnai būna nesveiki. nesveikai ryškūs, nesveikai detalūs, išmušantys mane pačią iš vėžių, painūs, sudėtingi kaip ilgiausi filmai. sapnuoju juos po mažiausiai tris per naktį. kartais galiu kontroliuoti juos. aš nesapnuoju simbolių, aš sapnuoju ištisas istorijas su savo kulminacijomis ir moralais. sapnuoju ateitį. sapnuoju tai, kas vėliau mane ištinka kaip dežavu, o paskui atsitinka realiai. mano sapnai nesveiki ir man tai baisiai patinka.

mes buvom aštuoni. patalpa buvo keista. tamsi, be langų, bet švari ir tvarkinga, sienos klotos dailiomis plytelėmis. viskas buvo užpildyta sodrios mėlynos šviesos, sklindančios iš nežinia kur. centre buvo apvalus baseinas, bet neįprastas, ne toks, kuriame galėtų irstytis pensininkai su plaukimo kepurėlėmis, dėl kurių jie atrodo kaip peraugę spermatozoidai. tas baseinas buvo lyg skirtas ne maudymuisi, panašesnis į vandens talpyklą. jo dugno nemačiau, vanduo atrodė labai šaltas. jis irgi buvo apšviestas ir mėlynai raibuliavo. aš žiūrėjau į žmones, išsirikiavusius aplink baseiną, o jie ilgai žiūrėjo į vandenį. staiga be žodžių, tyliai, tik keliems neįspūdingiems pliuškenimams pasigirdus, jie nėrė į vandenį. visi paniro ir išsirikiavo po metalinėmis konstrukcijomis, kurios kūnus suspaudė ir neleido pakilti į paviršių. konstrukcijos buvo lyg specialiai paruoštos - tiek, kiek žmonių, aštuonios. maniškė liko tuščia. žmonės - visi jauni - išleido paskutinius oro burbuliukus. jų veidai buvo keistai iškraipyti nedidelio bangavimo. oda išblyškusi ir išdarkyta juodžiausių įmanomų jausmų, bet dabar veiduose nebuvo jokių emocijų. jokių begarsių klyksmų. jokios panikos. pirmos merginos akys staiga sustingo. jos tapo stiklinės ir vokai nebevirpėjo. tada antro žmogaus. tada trečio. kai septintojo akys sustingo, aš apsisukau ir tyliai išėjau iš kambario, girdėdama vien užimą, tikriausiai, vandens filtrų, ir savo žingsnių aidą. įlipau į liftą ir pakilau kažkur į viršų.

2 komentarai: