2016/01/28

Jack Keruac "Big Suras"




„Taigi vėliau, nugirdęs ką nors sakant: „O, Big Suras, turbūt ten gražu“, aš, nugurkęs seiles, nustebdavau – kodėl visi kalba apie jos grožį, suvis pamiršę baisumą, bleikiškas šiurkščių uolų kūrimo kančių aimanas, tuos vaizdus, kurie atsiveria akiai, kai saulėtą dieną važiuoji greitkeliu palei pakrantę – mylių mylios siaubingos ardančių, dilinančių krantą bangų mūšos.“

paskutinė ir itin atvira Keruako knyga, parašyta ir išleista likus devyneriems metams iki jo mirties. tai paskutinė dalis didelio autobiografinio Keruako ciklo – visos jo knygos rašytos remiantis jo paties gyvenimu, atpasakojant įvykius iš esmės taip, kaip jie ir vyko. pradžioje – idėjinė „Kelyje“, paskui poetiška „Dharmos valkatos“, o ši, paskutinė – slegianti ir liūdna „Big Suras“.

knygoje aprašomas dvasinis Keruako išsekimas. visas laikas, praleistas ne vien kuriant ir keliaujant, bet ir be perstojo geriant, vartojant narkotikus ir rūkant pradeda rodyti pasėkmes. „Prasigėręs bodhisatva“ – taip save vadina Keruakas. kai vakarėliai ir atsibudimas vis kitoje vietoje kasryt su vidurius draskančiu šleikštuliu beveik išveda iš proto, Keruakas išvyksta į Big Surą ir atsideda vienatvei. vienui vienas medinėje trobelėje, su popieriumi, pieštuku, paukščiais, pelėmis, šniokščiančia grėsminga jūra apačioje ir siaubingai atšiauriu didingu slėniu. kai viskas rodosi jau susitvarkę, staiga vėl prabunda noras gerti, švęsti, trankytis ir Keruakas lyg akis išdegęs grįžta į laukinį miestą San Franciską. vėl susitikęs su draugais, iš kurių vienas – tas pats Dinas Moriartis iš „Kelyje“, rengia didžiulius nusigėrimus, bet užsimiršti padeda tik tos akimirkos, kai smegenys apkvaitusios alkoholio svaiguly. su kiekvienu prasiblaivymu Keruaką vis stipriau kankina paranoja, savigrauža ir kaskart pasaulis aplinkui vis griūva ir griūva iš naujo, nors iš tiesų griūva pats Keruakas viduje, tik tam vis nėra galo.

autorius sugebėjo savo išsekimą aprašyti beveik tuo pačiu metu, kai jis vyko. dėl to tekstas labai aiškus, stiprus, įtaigus ir slegiantis. drastiškai skiriasi nuo energija trykštančios „Kelyje“ ar dvasingos „Dharmos Valkatos“. Keruakas kaltina aplinkinius, gal jie sudarę kokį sąmokslą – pražūdyti jį? vėliau kaltina pats save, dėl to, kad kaltino kitus, dėl to, kad pragėrę gyvenimą ir tėra niekam tikęs žodžiais besisvaidantis rašytojas – „Knygos, šmygos, kamuojamas to blogulio tariau sau, kad jeigu kada nors išsikapstysiu, su džiugesiu tapsiu malūnininku ir užčiaupsiu savo didelę burną“. niekas negali suprasti, iš pirmo žvilgnio taip prijaučiantys žmonės tėra vieni tų, kurie negali Keruako suprasti. atrodo, jau visko ištaisyti nebeįmanoma. ne visoms idėjoms lemta išsipildyti, ne visos idėjos yra vykusios iki galo, kelionės autostopu nebekelia jaudulio, merginos sukelia vien skausmą, pinigų užtenka, bet kas iš tų pinigų.

pats Big Suras – įdomi ir gąsdinanti vietovė. ji puikiai atspindi visą Keruako būseną – graži, paslaptinga, bet gąsdinanti, atšiauri, tamsi ir žiauri. autoriaus išgyvenimus atspindi jūros šniokštimas, gamtos izoliacija. yra Big Suras ir jame Keruakas, abu skirtingi organizmai, bet, atrodo, jaučia taip panašiai ir giminingai.

slegianti knyga, pilna pesimizmo ir nevilties, o tai, kad parašyta remiantis realiais įvykiais, tik dar labiau sutirština visą pilkumą. skaityti smagu nebuvo, bet tekstas stiprus ir emocingas, įdomus. ne ta knyga, kurią reikia imti siekiant gauti įkvėpimo ar paskatos naujiems darbams, nes parodo, kad jie nevisada pavyksta ir turbūt tik priverstų nusivilti savo idėjomis.

„Staigiai judinkis arba tau galas“, - suprantu, pastaruosius trejus metus kentęs girtuoklystės neviltį – tai ir fizinė, ir dvasinė, ir metafizinė neviltis, jos neperprasi mokykloje, nesvarbu, kiek knygų apie egzistencializmą ir pesimizmą perskaitei, kiek ąsočių vizijas sukeliančios ajachuaskos išmaukei, kiek meskalino užsimetei, kiek meskalio išrijai – Tas jausmas, kai pabundi apimtas baltosios karštinės, kamuojamas klaikios mirties baimės, kuri kapsi tavo ausyse, lyg savo sunkius voratinklius austų šiltųjų kraštų vorai, jausmas, lyg būtum persikreipęs purvinas pabaisa, dejuojantis po žeme karštoje garuojančioje pliurzėje ir velkantis į niekur ilgą plikančią naštą, jausmas, lyg stovėtum iki kelių įbridęs į verdantį kiaulių kraują, uch, lyg būtum iki juosmens paniręs į milžinišką keptuvę, pilną riebaluotų rudų paplavų – ir jose nėra nė lašelio pamuilių.“


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą