2016/01/21

Charles Bukowski "Paštas"



- Paštininke, ar turite man ką nors?
O man norisi išrėkti joms tiesiai į veidus:
- Ponia, kaip aš, velniai griebtų, galiu žinoti, kas jūs esat, jei net nežinau, kas aš esu?

vertinu nuoširdumą. todėl man patiko „Paštas“.

manau, kad kiekvienam reikia perskaityti bent vieną Bukovskio knygą. nes jis sugeba ištraukti iš pompastiškų filosofijų ir nuimti rožinius akinius. jis parodo pasaulį tokį, koks jis yra – pilną materializmo, susvetimėjimo ir žmonių, siekiančių vien asmeninės naudos, ir sugeba iš viso to ir dar savęs paties pasijuokti.

pagrindinis veikėjas Henris Činaskis ieškodamas lengvo pajamų šaltinio, kad turėtų už ką išgyventi kokioje skylėje ir nusipirkti išgert, patenka į paštą. kad ir kaip per metus bando keisti darbą, bet ratas vis apsisuka ir Činaskis grįžta prie varginančio slankiojimo po rajonus išnešiojant laiškus ir siuntų rūšiavimo. laisvalaikiu jis lošia, stato, geria, trinasi su moterimis ir, atrodo, tiesiog stebi pasaulį iš šalies. jį stebina žmonių kvailumas ir jokių dėsnių ar logikos nepaisantis elgesys. žmonės gyvena tikėdami ir šnekėdami visišką absurdą, o Henris neturi noro prisijungti ar apsimesti, kad jam toks laiko stūmimas nuo gimimo iki mirties yra priimtinas. jis nenori prisijungti prie ištižėlių, kuriems neegzistuoja tai, kas „negražu“, „nepatrauklu“, o visa, kas nemalonu yra neliestina tema.

knyga nėra išskirtinė savo siužetu, bet gal būtent dėl to ir patraukli – ji kasdieniška, reali ir bjauri, visai tokia, kaip amerikiečių vidurinės klasės atstovų gyvenimai. o tokių tipinių gyvenimų prigrūstas visas pasaulis – gyvenimų žmonių, kurie tik stumia laiką, išsikrauna ant aplinkinių, neturi jokio noro suprasti ir atjausti, kurie neturi noro kažko pasiekti ar elgtis taip, kaip yra teisinga ir dora, kuriems gyvenimas, nepanašu, kad teiktų didelį džiaugsmą, o jų problemos tokios kasdieniškos ir bukos.
Bukovskis – išsišokėlis, daugelio nelaikytas rimtu rašytoju, girtuoklis. dėl to jis man ir patinka – jis toks žemiškas ir realus, puikiai pažįstantis vidutinybės kasdienos kartumą ir nelaikantis savęs elitiniu. sarkastiškas ir sakantis tai, ką galvoja. ir man tai atrodo teisinga – nematau prasmės gaišti laiko pataikaujant, apsikraunant įvaizdžiais ir titulais, saugant savo gerą vardą. nes visa tai – plastikas.



Na taip, galbūt aš ir nenormalus, bet džiaugiuosi, kad bent gyvas esu.

Aš jau seniai nesuprantu žmonių, kad ir kas jie bebūtų.

O ryte vėl išaušo rytas, ir aš vis dar buvau gyvas.

- Spjauk į visa tai. Užsidaryk kambarėlyje ir rašyk!
- BET MAN REIKIA UŽ KĄ NORS GYVENTI!
- Gerai, kad bent keletas kitų negalvojo, už ką gyventi. Gerai, kad van Gogas apie tai negalvojo.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą