2016/01/03

apie mėlyną ir Laną




jei kas paklaustų, koks mano sielos gyvūnas, atsakyčiau Lana del Rey. kad ir kaip vaikiškai skambėtų. ar hipsteriškai.

yra jausmų, kurių nemoku sudėti į žodžius. net savame dienoraštyje, net slapčiausiose vietose, kurių niekas nemato ir apie kurias niekas nežino. ir mintys nesiriša į žodžių pavidalus. bet kai išgirstu liūdną melodiją - nesvarbu, kurios jos dainos - kažkas suvirpa ir suprantu, kad jokie žodžiai nesugebėtų perteikti to, ką perteikia ta muzika.

aš gimiau liūdnu žmogumi. gimiau sausį, kai viskas mirę, kai ir sniegas, ir dangus mėlynas. kaip mano mėlyna siela. ir nesijaučiu dėl to blogai, kad ir kaip sunku kartais būna, kad ir kaip - noriu to, ar ne - kartais jautriai reaguoju į visokias nesąmones, net kai giliai mane nuliūdinti sugeba filmas, nepažįstamas senas vyras ilgesingai žvelgiantis į tolį nuo tilto ar vidury didmiesčio ketvirtą ryto namo besivelkančios vienišos apgirtusios sielos.

nemanau, kad liūdesio reikia baidytis. iš esmės, nereikia baidytis nieko, kas nuoširdu. yra žmonių, kuriuos esu mačiusi piktus, linksmus, įniršusius, bet niekada - liūdnus. nieko nekaltinančius, tik tyrai liūdnus. ir iš dalies, gaila. nes liūdesy daug grožio. nors skaudus, šitas jausmas daug tyresnis ir gražesnis už audringą pyktį. kai nebebijai iš širdies, iki galo liūdėti, kažkas atsiveria ir viskas ima rodytis kitaip. labiau susitelki į detales ir imi pastebėti kitų skausmą. ir jei tikrai prisileidi savą liūdesį sau, jautiesi kažkoks... brandesnis.

gal žmonėms nereikia liūdesio, nes jis nėra ekspozicinė emocija. kai juokiesi, visada atsiras, kas juokiasi kartu, kai pyksti, visada atsiras, kas pyks kartu su tavimi arba bent jau ant tavęs. o su liūdesiu lieki vienas. jo žodžiais nusakyti beveik neįmanoma ir tada nebelieka, kam tavęs gailėtis. lieki tu ir ilgesys tam, ko niekada neturėjai ir nepažinojai, lieka melancholija ir galvoje aidinti tyla, laikas nuo laiko spazmais suspaudžianti fiziškai. gal tam reikia drąsos, aš nežinau.

nereiškia, kad liūdni žmonės snobai ar nuobodos. kaip tik - jie juokiasi daug skaisčiau nei tie, kurie visada linksmi (ar bent apsimeta tokiais esą). jie pastebi tai, ko audringo kraujo žmonės nesugeba. jie jautresni, supratingesni ir labiau rūpinasi aplinkiniais, bet už tai moka savo kailiu savotišką kainą - vis aplanko ir aplanko jausmas, kad tavo siela stiklinė ir kad viskas aplinkui sukasi, o tu tesi stebėtojas ir amžinai vienišas, nesvarbu, su kuo iš tikrųjų būtum fiziškai.

bet svarbu neįsijaust. visko reikia. ne tik gražaus liūdesio. įsijausti į savęs kankinimą lengva, per daug mėgautis liūdesiu nesveika. to svarbu neužmiršt.

o grįžtant prie Lanos, jos muzika lyg skausmingas susitaikymas su savo liūdesiu. supratimas, kad kitaip nebus. tokia melancholiška simfonija ir nors ne visada tinka mano nuotaikai, visada atspindi mano esybę.






4 komentarai:

  1. Myliu Laną ir mėlyną spalvą. Tu man patinki, Aušrine. :D

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tarsi skaityčiau apie save, viskas taip tikslu

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. tokie žodžiai kažkaip nuramina. lyg būčiau ne viena.

      Panaikinti