2016/01/30

Palo Alto, 2013





"I'm not Bob."

atrodytų, eilinis filmas apie paauglius, bet jis išsiskiria savo kinematografija ir tuo, kad parodo paauglius realiai - laukinius, šaltus ir sunkiai mokančius reikšti šiltus jausmus. vienišus ir jau nebe vaikus, tokius, kurių jau niekas nebesaugo nuo pasaulio.

vystosi kelių paauglių istorijos tuo pačiu metu - Eiprilės, drovios merginos, kuri lanko futbolo treniruotes ir simpatizuoja savo treneriui, Tedžio, kuris trainiojasi gatvėmis, rūko žolę ir kuriam patinka Eiprilė, Fredo, kuris trinasi kartu su Tedžiu ir turi rimtų psichologinių problemų ir Emilės, kuri turėjusi santykių su daugybe vaikinų, bet sako, kad niekada nebuvo įsimylėjusi.

tėvai čia neužima svarbios vietos. paaugliai dar paaugliai amžiumi, bet gyvena savo gyvenimus su savo problemomis. jie neturi jokių idealų, gal dėl to yra tokie pasimetę ir viskas atrodo sudėtinga.

man patinka, kad šiame filme nėra moralų. tie paaugliai nei teisiami, nei palaikomi, jų elgesys neparodomas nei kaip blogas, nei kaip geras. jis tiesiog yra toks. nemoko elgtis vienaip ar kitaip, o meistriškai parodo jausmų painumą - gyveni gražiausius savo metus, leidi laiką su draugais, bet viskas taip šalta. vakarėliai, kur kaip ir linksma, bet tik laikinai. nutilus triukšmui vėl lieki vienas.
namuose mamos žodžiai "Aš tave myliu" panašesni į nuoskaudą, nei į nuoširdų pareiškimą. taip gerai matosi susvetimėjimas ir tvyrantis liūdesys. Tedžio jausmai Eiprilei žmogiški ir šilti, bet jų bendravimas toks keistas ir nenatūralus, nes jie tiesiog nepratę reikšti švelnių jausmų. Fredas keistas ir agresyvus, Eiprilė įsivelia į santykius su stipriai vyresniu treneriu, o Tedis vairuoja girtas. mokytojų moralai nieko nekeičia. šitie žmonės yra tokie, kokie yra.

šitas filmas toks dreamy. jis kokybiškas (kas reta filmų apie paauglius tarpe) ir melancholiškas. kinematografija labai graži, spalvos dera, viskas skamba ir primena sapną. muzika priderinta puikiai. dainos, klausant atskirai, nelabai išskirtinės, bet filme labai tinka prie visos nuotaikos. dar atrodo, kad visi visada rūko ir tai kažkaip paryškina tą filmo nuotaiką. nors filmo biudžetas buvo labai ribotas, to visai nesimato. aktoriai geri, ypatingai Nat Wollf, o pastatymas išskirtinis. ir jokio aiškaus moralo. tai man patinka, nes palieka laisvės pagalvoti pačiam.

tik man patiko mintis "I'm not Bob. And this is not my tunnel." 

2016/01/28

Jack Keruac "Big Suras"




„Taigi vėliau, nugirdęs ką nors sakant: „O, Big Suras, turbūt ten gražu“, aš, nugurkęs seiles, nustebdavau – kodėl visi kalba apie jos grožį, suvis pamiršę baisumą, bleikiškas šiurkščių uolų kūrimo kančių aimanas, tuos vaizdus, kurie atsiveria akiai, kai saulėtą dieną važiuoji greitkeliu palei pakrantę – mylių mylios siaubingos ardančių, dilinančių krantą bangų mūšos.“

paskutinė ir itin atvira Keruako knyga, parašyta ir išleista likus devyneriems metams iki jo mirties. tai paskutinė dalis didelio autobiografinio Keruako ciklo – visos jo knygos rašytos remiantis jo paties gyvenimu, atpasakojant įvykius iš esmės taip, kaip jie ir vyko. pradžioje – idėjinė „Kelyje“, paskui poetiška „Dharmos valkatos“, o ši, paskutinė – slegianti ir liūdna „Big Suras“.

knygoje aprašomas dvasinis Keruako išsekimas. visas laikas, praleistas ne vien kuriant ir keliaujant, bet ir be perstojo geriant, vartojant narkotikus ir rūkant pradeda rodyti pasėkmes. „Prasigėręs bodhisatva“ – taip save vadina Keruakas. kai vakarėliai ir atsibudimas vis kitoje vietoje kasryt su vidurius draskančiu šleikštuliu beveik išveda iš proto, Keruakas išvyksta į Big Surą ir atsideda vienatvei. vienui vienas medinėje trobelėje, su popieriumi, pieštuku, paukščiais, pelėmis, šniokščiančia grėsminga jūra apačioje ir siaubingai atšiauriu didingu slėniu. kai viskas rodosi jau susitvarkę, staiga vėl prabunda noras gerti, švęsti, trankytis ir Keruakas lyg akis išdegęs grįžta į laukinį miestą San Franciską. vėl susitikęs su draugais, iš kurių vienas – tas pats Dinas Moriartis iš „Kelyje“, rengia didžiulius nusigėrimus, bet užsimiršti padeda tik tos akimirkos, kai smegenys apkvaitusios alkoholio svaiguly. su kiekvienu prasiblaivymu Keruaką vis stipriau kankina paranoja, savigrauža ir kaskart pasaulis aplinkui vis griūva ir griūva iš naujo, nors iš tiesų griūva pats Keruakas viduje, tik tam vis nėra galo.

autorius sugebėjo savo išsekimą aprašyti beveik tuo pačiu metu, kai jis vyko. dėl to tekstas labai aiškus, stiprus, įtaigus ir slegiantis. drastiškai skiriasi nuo energija trykštančios „Kelyje“ ar dvasingos „Dharmos Valkatos“. Keruakas kaltina aplinkinius, gal jie sudarę kokį sąmokslą – pražūdyti jį? vėliau kaltina pats save, dėl to, kad kaltino kitus, dėl to, kad pragėrę gyvenimą ir tėra niekam tikęs žodžiais besisvaidantis rašytojas – „Knygos, šmygos, kamuojamas to blogulio tariau sau, kad jeigu kada nors išsikapstysiu, su džiugesiu tapsiu malūnininku ir užčiaupsiu savo didelę burną“. niekas negali suprasti, iš pirmo žvilgnio taip prijaučiantys žmonės tėra vieni tų, kurie negali Keruako suprasti. atrodo, jau visko ištaisyti nebeįmanoma. ne visoms idėjoms lemta išsipildyti, ne visos idėjos yra vykusios iki galo, kelionės autostopu nebekelia jaudulio, merginos sukelia vien skausmą, pinigų užtenka, bet kas iš tų pinigų.

pats Big Suras – įdomi ir gąsdinanti vietovė. ji puikiai atspindi visą Keruako būseną – graži, paslaptinga, bet gąsdinanti, atšiauri, tamsi ir žiauri. autoriaus išgyvenimus atspindi jūros šniokštimas, gamtos izoliacija. yra Big Suras ir jame Keruakas, abu skirtingi organizmai, bet, atrodo, jaučia taip panašiai ir giminingai.

slegianti knyga, pilna pesimizmo ir nevilties, o tai, kad parašyta remiantis realiais įvykiais, tik dar labiau sutirština visą pilkumą. skaityti smagu nebuvo, bet tekstas stiprus ir emocingas, įdomus. ne ta knyga, kurią reikia imti siekiant gauti įkvėpimo ar paskatos naujiems darbams, nes parodo, kad jie nevisada pavyksta ir turbūt tik priverstų nusivilti savo idėjomis.

„Staigiai judinkis arba tau galas“, - suprantu, pastaruosius trejus metus kentęs girtuoklystės neviltį – tai ir fizinė, ir dvasinė, ir metafizinė neviltis, jos neperprasi mokykloje, nesvarbu, kiek knygų apie egzistencializmą ir pesimizmą perskaitei, kiek ąsočių vizijas sukeliančios ajachuaskos išmaukei, kiek meskalino užsimetei, kiek meskalio išrijai – Tas jausmas, kai pabundi apimtas baltosios karštinės, kamuojamas klaikios mirties baimės, kuri kapsi tavo ausyse, lyg savo sunkius voratinklius austų šiltųjų kraštų vorai, jausmas, lyg būtum persikreipęs purvinas pabaisa, dejuojantis po žeme karštoje garuojančioje pliurzėje ir velkantis į niekur ilgą plikančią naštą, jausmas, lyg stovėtum iki kelių įbridęs į verdantį kiaulių kraują, uch, lyg būtum iki juosmens paniręs į milžinišką keptuvę, pilną riebaluotų rudų paplavų – ir jose nėra nė lašelio pamuilių.“


2016/01/21

Charles Bukowski "Paštas"



- Paštininke, ar turite man ką nors?
O man norisi išrėkti joms tiesiai į veidus:
- Ponia, kaip aš, velniai griebtų, galiu žinoti, kas jūs esat, jei net nežinau, kas aš esu?

vertinu nuoširdumą. todėl man patiko „Paštas“.

manau, kad kiekvienam reikia perskaityti bent vieną Bukovskio knygą. nes jis sugeba ištraukti iš pompastiškų filosofijų ir nuimti rožinius akinius. jis parodo pasaulį tokį, koks jis yra – pilną materializmo, susvetimėjimo ir žmonių, siekiančių vien asmeninės naudos, ir sugeba iš viso to ir dar savęs paties pasijuokti.

pagrindinis veikėjas Henris Činaskis ieškodamas lengvo pajamų šaltinio, kad turėtų už ką išgyventi kokioje skylėje ir nusipirkti išgert, patenka į paštą. kad ir kaip per metus bando keisti darbą, bet ratas vis apsisuka ir Činaskis grįžta prie varginančio slankiojimo po rajonus išnešiojant laiškus ir siuntų rūšiavimo. laisvalaikiu jis lošia, stato, geria, trinasi su moterimis ir, atrodo, tiesiog stebi pasaulį iš šalies. jį stebina žmonių kvailumas ir jokių dėsnių ar logikos nepaisantis elgesys. žmonės gyvena tikėdami ir šnekėdami visišką absurdą, o Henris neturi noro prisijungti ar apsimesti, kad jam toks laiko stūmimas nuo gimimo iki mirties yra priimtinas. jis nenori prisijungti prie ištižėlių, kuriems neegzistuoja tai, kas „negražu“, „nepatrauklu“, o visa, kas nemalonu yra neliestina tema.

knyga nėra išskirtinė savo siužetu, bet gal būtent dėl to ir patraukli – ji kasdieniška, reali ir bjauri, visai tokia, kaip amerikiečių vidurinės klasės atstovų gyvenimai. o tokių tipinių gyvenimų prigrūstas visas pasaulis – gyvenimų žmonių, kurie tik stumia laiką, išsikrauna ant aplinkinių, neturi jokio noro suprasti ir atjausti, kurie neturi noro kažko pasiekti ar elgtis taip, kaip yra teisinga ir dora, kuriems gyvenimas, nepanašu, kad teiktų didelį džiaugsmą, o jų problemos tokios kasdieniškos ir bukos.
Bukovskis – išsišokėlis, daugelio nelaikytas rimtu rašytoju, girtuoklis. dėl to jis man ir patinka – jis toks žemiškas ir realus, puikiai pažįstantis vidutinybės kasdienos kartumą ir nelaikantis savęs elitiniu. sarkastiškas ir sakantis tai, ką galvoja. ir man tai atrodo teisinga – nematau prasmės gaišti laiko pataikaujant, apsikraunant įvaizdžiais ir titulais, saugant savo gerą vardą. nes visa tai – plastikas.



Na taip, galbūt aš ir nenormalus, bet džiaugiuosi, kad bent gyvas esu.

Aš jau seniai nesuprantu žmonių, kad ir kas jie bebūtų.

O ryte vėl išaušo rytas, ir aš vis dar buvau gyvas.

- Spjauk į visa tai. Užsidaryk kambarėlyje ir rašyk!
- BET MAN REIKIA UŽ KĄ NORS GYVENTI!
- Gerai, kad bent keletas kitų negalvojo, už ką gyventi. Gerai, kad van Gogas apie tai negalvojo.


2016/01/19

iš pokalbių


- kartu mes užvaldysim pasaulį.
- su multiplų ir lydekų armija. ir brendžiu, žinoma.
- jau vien išgert penkoliką lašų vaistų spirito pagrindu dega.
- užaugsi, suprasi.
- aik nx.


- žalia žolė, bet ne pelė, su uodega, bet ne žolė.
- žolė.


- jis Florianas, kaip gėlė.
- jis Feliksas, kaip kečupas.


- aš matau, tu mėgsti daryti išvadas. šiandien daug išvadų padarei.


- Ženia atrodo visai kaip Ženia.
- sakai?
- ne.


- žinai tą jausmą, kai esi namie, bet nori namo?
- ooooo taip. žinau tą supistą jausmą. vos ne visada.
- nx.
- būtent. jėzau, palengvėjo nešant šitą naštą kartu. bet vis tiek supistai.
- jei bėdoj, tai kartu.


- žirafa negali paskęsti, nes jos kaklas ilgas.


- aš lengvai pasiduodu gundynėms.


- nemyli Žemaitės, nemyli nieko.


p.s. aš nebandysiu apsimest, kad nesikeikiu. aš tiesiog nuoširdžiai reiškiu jausmus. aš ir mano draugai.