2016/12/05

nebūti


nebijok, aš kartais irgi nežinau, ar egzistuoju. nežinau, ar iš viso kada tvirtai žinau, kad egzistuoju. ir nors dabar abejoji, gavęs smūgį į paširdžius sakytum, kad šitas skausmas negali būti netikras. kraujo skonis burnoje aštriai sakytų, kad tai tikras skausmas, juk toks stiprus, kad aptirpsta smegenys ir aptemsta akyse. bet juk gal kaip tik, jei toks stiprus, tai negali būti iš tikrųjų? negali toks baisus jausmas tikrai gyvuoti. tada, jusdamas, kaip šonkaulio atplaišos plėšo vidinius audinius, atplėšdamos ląsteles, tada jau geriau tikrai neegzistuotum. paliktum tą skausmą realiai fantazijai. fantazijos realybei.

kartais taip gera, negali patikėti, kad taip iš viso gali būti. laimė svaigina ir tu ja netiki. džiaugsmas per didelis, ašaros per skaidrios ir per švelnios, kasdienybė tiesiog per gera, kad būtų tikra. didžiulė laimė sugeba iškelti tave taip aukštai, kad pamiršti, jog pakilai nuo žemės. saulė, atrodo, negali taip ryškiai šviesti, negali taip sodriai raudonuoti vakaro horizonte. pasimetęs nebežinai, kur esi, spėlioji, bet realybę aplenki kaip variantą.

jei čia galiu paglostyti tavo juoko ašarą, tada aš nenoriu egzistuoti. noriu būti užliūliuota mūsų neegzistencijos. mūsų neegzistuojantys kriokliai, staugiančiu vandens krismu besileidžiantys nuo mūsų neegzistuojančių nepermaldaujamo proceso nugludintų uolų. mūsų neegzistuojantys lietaus pritvinkę debesys, kurie prapliumpa tada, kai lietus mažiausiai laukiamas. bet nieko tokio, jo nėra. mūsų neegzituojanti metų kaita, kaskart skirtinga, kaskart naujo, dar neegzistavusio pavidalo – net jei tas pavidalas toks pat, kaip praėjusį kartą.

čia taip gera nebūti.

2016/11/29

A Clockwork Orange, 1971


Violence makes violence.

kuo filmas geresnis, tuo sunkiau apie jį rašyti.

Aleksas kartu su keliais draugais leidžia vakarus ir naktis siaubdami nepažįstamųjų namus, prievartaudami moteris ir mušdami benamius. jie gyvena slaptą naktinį gyvenimą, už kurį mano, kad neturi atsakyti, bet greitai šie siautėjimai nutraukiami. Aleksas tampa eksperimentinės medicininės programos, kuri turi atpratinti jį nuo bet kokios prievartos ir smurto, dalimi.

tiek daug dalykų šiame filme man patinka. istorija sudėliota įdomiai, logiškai, jos pakylimai ir nusileidimai nenuspėjami, bet natūralaus ritmo. kadrai puikūs - viskas vaizdiškai išdėliota taip maloniai akiai, kad norisi screenshotinti vos ne kiekvieną kadrą. scena pieno bare įstrigo giliai atmintyje. veikėjų kostiumai, patalpų interjerai, miesto eksterjerai keisti, neįprasti, bet taip įtraukia ir sudomina. istorija pasakojama Alekso, kuris, yra pagrindinis veikėjas, bet nepavadintum jo teigiamu protagonistu, kuriam reikėtų jausti simpatiją. Malcolm'o McDowell, kuris atlieka Alekso vaidmenį, vaidyba atkreipia dėmesį. atrodo, kad aktorius iš tikrųjų kvėpuoja tuo smurtu, pykčiu, piktdžiugiškiu įniršiu, jo žydros akys ir pusinė šypsena maniakiškos. Aleksas ir jo draugai šneka žargonu, kuriame daug rusiškų žodžių ir tai dar viena įdomi detalė, padedanti sukurti keisto, nerealaus pasaulio įspūdį.

ir nors pasaulis atrodo nerealus, klausimai keliami labai realūs. tų klausimų daug ir jie labai diskutuotini. pavydžiui, ar žmogus turi teisę pasirinkti savo kelią, jei jo pasirinkimas yra smurtas? ar visuomenė tokius, kurie pasirenka šį kelią, turi teisę paversti "gerais", dorais žmonėmis? ar per jėgą įskiepytos geros vertybės gali laikytis žmoguje ir natūraliai ten augti? filmas atsakymų neduoda. manau, jis kokybiškas, jei gali sukelti daug minčių, diskusijų.

A Clockwork Orange režisavo Stanley Kubrick. filmas pastatytas pagal to paties pavadinimo Antony Burgess romaną, išverstą ir į lietuvių kalbą. pats knygos ir filmo pavadinimas - Prisukamas apelsinas - įdomus. A. Burgess pavadinimą aiškina taip: "Žmogus yra apdovanotas galimybe rinktis. Jis gali šią galimybę naudoti pasirinkimui tarp gėrio ir blogio. Jei žmogus gali daryti vien tik gera ar vien tik bloga, jis yra prisukamas apelsinas - išorėje gražus, spalvotas organizmas, bet viduje jis tik prisukamas žaislas, kuris gali būti sužalotas Gėrio arba Blogio."

verta žiūrėti ne kartą. ne be reikalo imdb užima aštuoniasdešimtą vietą (gal net, sakyčiau, vertas aukštesnio įvertinimo).

patylėk, juk čia vyresnis žmogus

pagarba skirtingų žmonių suprantama labai skirtingai. ir tai keista, nes pagarba iš esmės toks paprastas jausmas, kuris turėtų būti prigimtinis, jaučiamas vieno žmogaus kitam natūraliai, be papildomų pastangų. jei žmonės vienas kito negerbia, bendravimas negali vystytis laisvai ir augti. bendravimas išsikreipia ir neleidžia pasiekti geriausių rezultatų, jei pagarbos nėra. esu išrankus ir principingas žmogus, todėl gerbti kitą ir būti gerbiamai man labai svarbu.

kad mokyklose atmosfera yra nenormali, turbūt daugelis sutiktų. įtampa, stresas, nenuoširdumas ir dvi amžinos stovyklos - mokytojai prieš mokinius. vieni šaukia, kad jų priešininkai debilai ir niekam tikę, sugędusi naujoji karta, nepakeliantys užpakalių tam, kad ko nors pasiektų, tingintys dirbti dėl rezultatų ir iš esmės turintys mažiau raukšlėtas smegenis, nei normalūs žmonės. antrieji šaukia, kad jų priešininkai debilai ir niekam tikę, nukvaršę seniai, visiškai nesiorientuojantys realiame pasaulyje, jau nešnekant apie tik šiems laikams būdingas technikos naujoves, reikalaujantys sauso kalimo ir neleidžiantys mąstyti sava galva. dėl kai kurių dalykų sutikčiau su viena puse, dėl kai kurių su kita. bet visai ne tai yra svarbiausia. esmė ta, kad tokie nesutarimai virsta dideliu konfliktu, jie išauga į kovą, kurioje bet kokios priemonės pateisinamos dėl tikslo, kuris, beje, niekada taip ir nebūna pasiekiamas - kad mokykloje būtų gera tiek mokytojams, tiek mokiniams. drabstymasis purvais, mokytojai, skundžiantys mokinius jų tėvams dėl nusirašinėjimo, mokiniai, skundžiantys mokytojus, kad šie "nieko neišmoko". tai niekada nesibaigia ir neturi jokios naudos - vietoje to, kad abi pusės patartų viena kitai ir tobulėtų, jos tik ėda viena kitą ir stumia į dar didesnes nesąmones. čia nerasi jokios pagarbos niekam nei iš vienos pusės - jokios pagarbos etikai, mandagumo normoms, jokios savigarbos ir jokios pagarbos vienas kitam.

mokykla yra vieta, kur prasideda žmogaus nepagarbos ratas. mokykloje dažnai girdim, kaip svarbu gerbti. bet dažniausiai yra šnekama apie pagarbą vyresniam. ir čia mane supykina. mokinys privalo gerbti mokytoją bet kokiomis sąlygomis - ar būtų pagirtas, ar pagrįstai pabartas ar visiškai be pagrindo gavęs dvejetą ir išjuoktas prieš klasę. mokytojas turi būti gerbiamas. bet apie pagarbą mokiniui šnekama labai retai. mokytojai turi nuolaidų, jie gali būti išvedami iš kantrybės ir kartą ar du truputį negerbti mokinio. bet, žinoma, tai jau paties mokinio kaltė. tai toks absurdiškas, sovietinis požiūris. vaikas iš karto pajaučia neteisybę tokiose situacijose. kodėl aš turiu gerbti (mokyklinė pagarba dažnai išauga ir į priverstinį garbinimą), o mane gali engti? užsispyrimas, atsikalbinėjimas, atsisakymas daryti, kas liepiama - tai natūralios vaiko reakcijos ir visai ne todėl, kad jis blogas vaikas ar yra iš blogos šeimos, o būtent todėl, kad jis yra žmogus ir labai gerai savo vidumi jaučia, kad turi kovoti prieš tokią netiesą ir imasi sau prieinamų priemonių. užaugęs žmogus jau bus išmokęs, kad "arba tu, arba tave". ir taip atsiranda tie pikti, parduotuvėse besistumdantys viduriniojo sluoksnio atstovai. tipiniai proletarai, galimybėmis kovoti už būvį laukiniame kapitalistiniame pasaulyje neatsiliekantys nuo plėšrių hienų savanoje.

mūsų visuomenėje yra bloga nuostata, kad pagarbą reikia užsitarnauti. ji gaunama tik su amžiumi, o jei neturi pakankamai metų arba turi pakankamai metų, bet neturi pakankamai pinigų, tu pagarbos nenusipelnei. tai iš esmės yra atsilikusio mąstymo požymis. man ne kartą yra sakę, "Patylėk, vyresnis žmogus kalba." ir visai nesvarbu, kad tas vyresnis žmogus buvo pertraukęs mane viduryje sakinio tam, kad paskleistų savo viduramžiškas idėjas. esu buvusi nutildyta ir todėl, kad kalbėti panoro vyras, o juk vyras iš esmės turi pirmenybę prieš moterį reikaluose, susijusiuose su smegenų pajungimu darbui. kartą mačiau, kaip labai civilizuotoje šventėje (jei išgertuves taip galima vadinti) kokių septynių metų mergaitė paprašė tėčio pažadėti, kad jis negers daugiau, nei trijų stikliukų. tėtis pažadėjo, kad tik vaikas nutiltų ir būtų galima eiti prie reikalo. kai tris stikliukus išgėrė, mergaitė sakė tėčiui nebegerti ir paėmė stikliuką, kad paslėptų. tada visa šeima atlaužė vaikui moralą, kad negalima atiminėti daiktų iš suaugusių, kad reikia suaugusiuosius gerbti. ir čia aš neturiu daugiau komentarų, nes po tokių pavyzdžių sutikimo realiame gyvenime norisi slėptis po akmeniu ir daugiau neišlįsti.

kaip daugeliu klausimų, tokia problema, kaip pagarbos nebuvimas parodo supuvimą kažkur giliau. aš manau, kad mums tiesiog trūksta paprasčiausio žmogiškumo. gerbti reikia ne metus ar socialinę padėtį, pinigus ar sąsagas rankogaliuose, net ne smegenų pajėgumą, gerbti reikia žmogų - tą tikrą nuogą žmogų, tokį, koks jis yra. ir kai sakau, kad debilas, vyresnis už mane dešimčia metų nenusipelno didesnės pagarbos, nei aš, neturiu omenyje, kad jis vertas nepagarbos dėl savo kvailumo. aš sakau, kad aš turiu būti gerbiama lygiai taip pat, kaip jis, o jis gerbiamas taip, kaip aš, nesvarbu, kad man dar nėra dvidešimties, o jam jau beveik trisdešimt. žmogus nepasirinko būti žmogumi, gamta nusprendė, o gamta verta pagarbos, todėl ir žmogiška prigimtis verta pagarbos. taip, žmonės daro baisių dalykų, daro gražių, bet kartais, net, atrodo, norėdamas ką nors pasmaugt, gali jį vis tiek gerbti, o tuo pačiu, gerbti ir save, nes pagarba - dviejomis kryptimis vaikštantis jausmas.

žmogiškumas nėra taikomas tik tam tikromis progomis, jis yra nuo pradžių iki galo. visų pirma mes žmonės, o tik paskui mūsų poelgiai.



2016/11/14

Francis Scott Fitzgerald "Didysis Getsbis"


Kartais ji ir panelė Beiker imdavo kalbėti abi kartu, bet jų beprasmis, neužgaulus plepėjimas neturėjo lengvumo, jis buvo šaltas, kaip ir jų baltos suknelės ar abejingos akys, negyvinamos jokio troškimo. Jos sėdėjo prie stalo ir pakentė Tomą ir mane, mandagiai stengdamosi mus linksminti ir padėdamos mums jas linksminti. Jos žinojo: pietūs greitai pasibaigs, paskui pasibaigs vakaras, ir bus galima jį nerūpestingai atiduoti praeičiai.

jei norisi knygos, kuri nuneštų į kitą laikmetį, įpintų tave į tik šiam laikui būdingą suknelių blizgesį, fokstroto siautulį, alkoholio purslus, stiprių kvepalų aromatą, anglių dūmus, kylančius virš miesto ir skaudžią, nepaaiškinamą melancholiją, ši knyga kaip tik.

Nikas persikelia į Long Ailandą. čia greitai susipažįsta su paslaptingu turtuoliu, gyvenančiu šalia ir keliančiu nepakartojamus pobūvius - Džėjumi Getsbiu. vyrai susibendrauja, bet greitai paaiškėja, kad Getsbiui reikia daugiau, nei draugystės - jis nori pasiekti Deizę, Niko pusseserę. kai atrodo, kad tuojau pavyks pasiekti seniai trokštą idilišką gyvenimą su mylimąja, viskas pasisuka šiek tiek kitaip.

visų pirma, man patinka Fitzgeraldo kalba - vilnijanti, liejanti vaizdus spalvingai, blizgančiai. atrodo, vaizdiniai kvepia naktimi, švieselėmis, vasarinių svirplių čirškimu ir besiskleidžiančiais jazminų kvapais. taip pat tai labai gražiai sustatyta istorija - kiekvienas veikėjas savotiškas, ryškus, labai gyvas - su pagrįstais veiksmais ir, nors kartais jie žiaurūs, mes puikiai galim juos suprasti, nes jie žmogiški.

visame kūrinyje jutau tvyrančią liūdną nuojautą - kažką melancholiško, lyg veikėjai būtų šiame pasaulyje ne savo noru, bet jau susitaikę su savo būtimi ir tiesiog liūdnai priimantys ją ir stumiantys laiką gražiuose pokyliuose laisdydami šampaną ir stebėdami fejerverkus. ir nors čia aidi juokas, jis aidi liūdnai ir ilgintis kažko, kas niekada nebuvo turėta. vis prisiliečiama prie laiko sąvokos ir to, kaip nenumaldomai jis bėga. nupasakojamos kelios vasaros savaitės, bet tiek daug pasikeičia veikėjų gyvenimuose, atrodo, tik užmetam akį, bet viskas jau nebe taip, kaip buvo anksčiau. ir kyla klausimas - ar įmanoma sustatyti gyvenimą taip, kaip norisi? ar įmanoma sugriebti prarastą svajonę, pririšti ją prie savęs, pažadėti, kad daugiau nepaleisi ir toliau lyg niekur nieko gyventi tokį pasirinktą gyvenimą?

nesistebiu, dėl ko ši knyga įtraukta į žymiausių XX amžiaus knygų sąrašus. ji ne tik ryškiai atspindi trečio dešimtmečio gyvenimą Amerikoje, bet kažkuo, gal tuo tvyrančiu apmaudu, atrodo tokia artima. senesnio filmo nesu mačiusi, bet 2013 metų tikrai vertas dėmesio.

tik ar man vienai toks naujo leidimo viršelis labai komerciškas ir nevykęs?

2016/11/01

vėl sveikinamės


o, štai ir tu, labas vakaras! ar derėtų sakyti labas rytas? matau, ką tik pabudai ir tavo akys dar patinusios. nebijok, joks patinimas neužgožtų jų grėsmingo grožio – lazdyno riešuto spalva, rodos, kiekvieną vakarą vis sodresnė, o joje skendintį mėnulio atspindžius vis sunkiau atskirti, taip švelniai jie susilieja su tavo vyzdžiais. bandau šypsotis, bet matau, kad neapgausiu tavęs, jauti kokia netikra ir suvaržyta ši šypsena. viskas gerai, niekur nebėgsiu, nešiepk dantų. ir vėl nespėjau užmigti iki tau ateinant. bandau kasdien ir kasdien man nepavyksta. turbūt metas priprasti. nepaliksiu tavęs vieno, nemandagu. bet žinau, kad jei ir norėčiau palikti, jokiais būdais neleistum.

matau, tu išalkęs, visą dieną miegojai ir nieko nevalgei. negi nepamaitinsiu savo bendrakeleivio? šiepi dantis ir nieko negaliu padaryti, kaip tik gūžtis ir trauktis. tavo plaukai nemaloniai šiukštūs ir tamsūs, stirkso sruogomis. girdžiu, kaip nagai vis garsiau dunksi į grindinį ir sunkiai bematau aplinką. ką gi, ir vėl mes – vienas prieš kitą, žiūrim vienas kitam į akis ir pilnas paraudęs mėnulis nudažo mūsų veidus kruvino sidabro spalva. žinau, ko atėjei. nekantriai lauki ir neplanuoji niekur trauktis. nusivelku suglamžytus marškinius ir mėnulio šviesoje pailga žaizda, einanti per visą pilvą atrodo dar raudonesnė. kraujas dar nevisiškai sudžiūvęs, skauda prisiliesti. tavo išraiška staiga persimaino. akys išsiplečia ir šoki prie manęs. suleidi šaltus dantis į tą pačią žaizdą, kurią jau gilinai vakar. juntu gilyn smingančias iltis ir nelieka nieko kito, kaip tik nukreipti žvilgsnį ir pakentėti – visai kaip poliklinikoje imant kraują. pastebiu, koks tu susikuprinęs, kaip tirta tavo raumenys, kol maitiniesi. kojomis įsispyręs į grindis, kurios nusėtos bet kaip išmėtytų daiktų. mano kambarys – chaosas. netyčia plaukuota koja ilgais nagais paspiri Bibliją. nesuprantu, kaip ji ten atsirado, pastumta ji atsirenkia į kuprinę ir matau, kaip susiglamžo knygos puslapiai. kuprinė nukrinta ant šono ir tamsoje sužybsi karoliukas – tai juk apyrankė, kurią dovanojo mama. apyrankė nukrinta ir išgirstu tylų dūžį – karoliukas buvo stiklinis. tu atsitiesi ir susirauki. nuo dantų varva kraujas. šaižiai sustaugi ir šonu trenkiesi į spintą. išbėgi pro duris dar spintai nespėjus nukristi, o aš sėdžiu ant žemės, atsirėmusi į sieną ir žiūriu, kaip spintai krentant į šalis kraičioja dažų tūbelės, fotoaparatai, muzikos įrašai – viskas, taip brangu ir taip be vertės. spinta nukrinta ir viskas jau sudaužyta.

likau sujauktame kambaryje ir klausiausi, kaip nuo žaizdos laša šviežias kraujas. mėnuo apšvietė mano veidą. pažvelgiau į veidrodį ant sienos ir pamačiau save – sidabrinio raudonio nutviekstą, žiūrinčią į save lazdyno riešuto spalvos akimis. 

2016/10/23

tarp blakstienų


snaigės krito lėtai. pasiekusios žemę buvo iš karto palaidojamos pilšvai rudame purve. jokių ceremonijų. man patinka gatvės žibintų šviesa. ji oranžinė, švelni. žibintai visi sustatyti tobulai vienodu atstumu. visi identiški. primerkiau akis ir nužvelgiau eilę žibintų, išrikiuotų palei tuščią, nuščiuvusią, duobėtą senamiesčio gatvę. lempų spinduliai mano akyse vaiduokliškai ištyso į šalis. nežymiai judinau akių vokus ir atrodė, kad švieselės pinasi tarp mano blakstienų. atrodė, kad man jau šilčiau. taip ir ėjau - prisimerkusi ir nematanti nieko daugiau, tik oranžinį žaidimą. kažin, kas dabar dedasi mano rainelėse? kokia spalva išeina šiai oranžinei susimaišius su mano šaltu akių pilkumu? turbūt murzinai rusva.

palikai mane eiti vieną. niekada nesu vaikščiojusi senamiesčio gatvėmis naktį viena. nemalonu, nesaugu. šalta. bet ir niekada nebuvau pastebėjusi, kaip galima žaisti su žibintų šviesomis. pasirodo, nėra jau taip baisu. atleidžiu tau, kad išleidai mane vieną. nepatikrinai, ar gerai užsivyniojau šaliką. gal ir tu man atleisi. per daug tylėjau, per daug šnekėjau. tylėjau, kai norėjai, kad šnekėčiau ir nesugebėjau patylėti, kai troškai tylos. nemokėjau juoktis, kai reikėjo. dabar visai suprantu, kodėl vieną vakarą nustūmei nuo stalo krašto mano mėgstamiausią puodelį ir parodei duris. jokių ceremonijų. atleisk man.

kairėje išgirdau trinktelėjant duris. šį garsą greitai pavijo batų trepsėjimas laiptais žemyn. negalėjau niekaip įžiūrėti žmogaus ir greitai pamečiau jį iš akių, nes bute priešais išgirdau porceliano dūžį. juodas šešėlis iššoko pro pirmo aukšto balkoną ir be garso nusileido į patižusį sniegą. šis šešėlis neturėjo šešėlio. išgirdau šnaresį už nugaros ir apsisukusi pamačiau dar vieną žmogystą - bėgantį be garso link manęs. jam prabėgant pro šalį spėjau pamatyti jo šaltas, plieno spalvos akis. padarų ėmė plūsti vis daugiau ir daugiau - jie bėgo iš parduotuvių, šokinėjo pro langus ir išnirdavo iš nežinia kur. jie buvo begarsės žmogystos pilkomis akimis.

staiga tos žmogystos puolė link žibintų. pasiekusios juos, jos ištįso ir ilgais juodais pirštais pagriebė po gumulą oranžinės šviesos. visos vienu metu išsižiojo ir susigrūdo švelnius spindulius į savo bedvases burnas. stojo visiška tamsa.

Have you ever done that?
When you squint your eyes
And your eyelashes make it look a little not right
And then when just enough light
Comes from just the right side
And you find you're not who you're supposed to be?

2016/10/19

galerijų sezonas


rudenį jaučiu stipriausią potraukį į galerijas ir įvairias meno parodas. lauke būti šalta, o ištisai gerti kavą greitai atsibosta. meno renginiai įdomūs visada, bet jei vasarą vadinam muzikos festivalių sezonu, tai rudenį vadinu galerijų sezonu.

2016/09/27

viešas atsiprašymas 200-ojo įrašo proga


mes negalim tavęs kaltinti. žinom, kad teisti žmones negražu. bet dažnai darom tai, kas neleistina, dažnai imamės draudžiamų dalykų ir paverčiam juos savo pomėgiais. mes neturim dėmesio ir populiarumo, idealių proporcijų grožio ir puikaus stiliaus, neturim pinigų tokiam makiažui ir telefonui, kuriems turi tu (saviškius išleidžiam knygoms ir kelionėms), todėl, prašau, nepyk, kad kartais šio draudimo nepaisom – juk teturim savo menkas esybes. patys nepajuntam, kaip pradedam lieti pagiežos pilnus žodžius, nuleidę galvas tyliai susižvalgom ir sarkastiškai išsišiepiam, taip, kaip tik mes suprantam, pašiepdami tave, kuris ką tik emancipaciją sumaišė su emanacija, nes bando apsimesti žinantis daug tarptautinių žodžių. nepyk, prašau, ant mūsų nevykėlių – menininkų, rašytojų, vaikų nusiburbuliavusiais paltais, tų, kurie klauso per literatūros pamoką, tų, kurie nesikeikia, todėl jų sakiniai skamba kažkaip ne taip ar tų, kurie nešioja akinius (akiniai iš esmės yra keistuolio požymis). kartais prasprūsta ranka, prasiveria burna ir pasakom ką nors, bet mes žinom, kad negalim tavęs teisti ir mes atsiprašom.

dabar pasižadam – daugiau nebeteisim. mes tiek daug nesuprantam, mes tiek daug nežinom. mokysimės iš tavęs, nes pavydim tau tokio užtikrintumo, tokio tvirtumo ir gyvenimo išminties. tu daug patyręs, daug matęs, kasdien vaikštai aukštai iškėlęs galvą, nes to nusipelnei. o, kad mes kada bent priartėtume prie to... beveik girdžiu muziką, kai skardžiai juokiesi iš nešvankaus juokelio, beveik jaučiu švelnų pajūrio vėją, kai tuo pačiu profesionaliu ir patyrusiu judesiu atmeti šalin tiesintus plaukus, o straipsnio „Kaip būti originaliu“ skaitymas irgi turi savotiško žavesio. mes bijojom pasakyti tai garsiai, bet įkvėpei mane savo drąsa, todėl pabandysiu ir aš drąsiai pripažinti – niekada nebūsim tokie, kaip tu. tu eisi užkariauti pasaulio didelėmis kompanijomis. tu sukursi tokį puikų verslą, kad jokia mokslinė žiurkė prieš tave nepašokinės. reikia išmokti susitaikyti, mes išmoksim.

ir tu niekada nebūsit toks, kaip mes. gali nesijaudinti, jums negresia jaudintis dėl tokių klausimų, kaip "kodėl mes čia?", ar aiškintis, kaip šilčiau bendrauti vienam su kitu. nėra reikalo terliotis su tiesos paieškomis ar budinti sąžinės – mes viskuo pasirūpinsim už tave. mes naktį nemiegosim, nes nesijausim verti to miego, kol kažkas pasauly kenčia. pasivartysim tamsoje – kambario ir savo – už tave, nesijaudink, viskuo pasirūpinta.


mes nebūsim tokie, kaip tu ir tu nebūsi toks, kaip mes. nesivargink ir neteiski mūsų, o mes atsiprašom ir daugiau nebeteisim tavęs – leisk apsimesti, kad mums nerūpi. dabar eik užkariauti pasaulio savo blakstienomis, o mes grįšim kūprintis prie rašomojo stalo.

2016/09/21

kaip nugalėti "artist's block"



būna dienų, kai labai norisi ką nors sukurti, bet niekaip neišeina. norisi parašyti eilėraštį, bet nepavyksta jo pagauti. norisi nutapyti, bet nežinai, ką. atrodo tai, kas turi būti sukurta yra šalia, bet niekaip nepavyksta to sugriebti ir įšaldyti fizinėje formoje. iš proto vedantis jausmas.

paskutiniu metu man trūksta ne idėjų, o laiko idėjoms išreikšti, nes jos verčiasi ir tiesiog nespėju visko įgyvendinti. bet dar visai neseniai atsisėsdavau prieš tuščią popieriaus lapą ir galvodavau "apie ką galėčiau parašyti?". apie ką tiktai noriu. čia ir buvo problema - nėra ribojimų, vien laisvė, gali eiti bet kur, bet nežinai, kur.

čia keli patarimai, kurie galbūt padės pramušti tą "artist's block" ir parašyti pirmą sakinį ar nutepti tą pirmą potėpį.

1. skaityk

dažnai girdžiu virkavimus, kad privalomosios literatūros sąrašai varo iš proto. sutinku, kad "Gražina" ar "Anykščių šilelis" nėra itin įtraukinatys kūriniai, o "Gyvenimas po klevu" gali sudirbti nuotaiką visai dienai, bet nematau tame vien tik blogų pusių - šie tekstai parodo literatūrą iš kitos, ne tokios įprastos ir patogios šiandienos žmogui pusės. jei tokie pasakojimai tau nemalonūs skaityti, pats vengsi pesimistinio rašymo ar grybų manijos.

negaliu suprasti, kaip skaitymas gali būti tokia didžiulė kančia. jei nori rašyti, turi skaityti, pasakys bet kuris rašytojas. literatūrinės kalbos neišmoksi skendėdamas vien šnekamojoje. dar svarbesnis skaitymo aspektas - literatūra verčia mąstyti. tūkstančiai puikių knygų aprėpia šimtus tūkstančių idėjų ir teorijų. kartais viena plona knyga gali nepaleisti labai ilgą laiką, priversti galvoti, kokia tavo nuomonė šiuo klausimu ar kaip pats elgtumeisi tokioje situacijoje. pavyzdžiui, savaitę neatsigaunu po Kamiu "Svetimo" ir žinau, kad skaitysiu ją dar kartą. kai imi galvoti, supranti, kas tau tikrai rūpi. o kurti gali apie tai, ką supranti (arba apie tai, ko nesupranti, jei filosofiškiau. tik reikia susigaudyti, kur tavo riba tarp supratimo ir nesupratimo).

2. žiūrėk filmus

kaip ir knygos, filmai verčia mąstyti. geri filmai taip pat leidžia pajusti tam tikrą nuotaiką vaizdine forma, kuri gali būti priimtinesnė, jei trūksta vaizduotės tam, kad visai paskęstum knygų tekstuose. nebūtinai reikia didelių ir galingų filmų, kartais nedidelis epizodas iš vieno niekuo neypatingo filmo gali labai stipriai įkvėpti - ar tai būtų įdomus veikėjų dialogas, ar gražūs vaizdai, ar sukrečiantys vaizdai, pažadinantys tavo vidinį protestuotoją ir kovotoją, ar scenografija (gal filmas su akį traukiančiomis Elžbietos laikų suknelėmis įkvėps tave parašyti pasakojimą apie tai, kokiais žavėjimosi objektais tais laikais buvo paverstos moterys, ir kiek to išlikę iki šiandien). kartais filmai įkvepia taip, kad sunku nusakyti, kokią tiksliai žymę jie paliko tavyje. pavyzdžiui, parašyti kinematografines vizijas mane įkvėpė Van Gogas, Lana del Rey, senas autobusas, kuriuo kasdien važinėju ir filmai, tik tiksliai negaliu pasakyti, kaip jie čia prisidėjo. gal tiesiog padarė įtakos tam, kaip stebiu ir akimis fiksuoju aplinką.

3. fotografija yra daugiau, nei vestuvės ir delfi

nuotraukos gali būti labai galingos. sunku literatūroje vien žodžiais nupiešti visas istorijos garsų, vaizdų, kvapų, skonių ir emocijų linijas, sunku kine devyniasdešimčia minučių video medžiagos perduoti daugiau, nei tik garsą ir vaizdą, bet gebėjimas vienu kadru perteikti ir istoriją, ir jauseną, manau, yra vertas ne mažiau dėmesio. stipri nuotrauka neleis atiktraukti akių, o gal kaip tik - privers jaustis taip nepatogiai, kad suksi jas šalin. tokie jausmai gali sukelti minčių tavo paties kūrybai.

jei tikrai labai sunku pradėti, rask patinkančią nuotrauką tumblr ir parašyk istoriją apie tai, ką joje matai. teksto stilius gali būti koks tik nori. daug nuotraukų yra įkvėpusios mane eilėraščiams, o ypatingai - piešiniams. dar vienas pasiūlymas - perpiešk nuotrauką, bet nebūtinai realistiškai, pakeisk ką nors, pateik tai šviežiai. jei darysi tai su polėkiu ir visai pakeisi to vaizdinio nuotaiką, tai tikrai nebus kopijavimas.

fotografuok pats. nebūtinai tam, kad paskui tai perpieštum. nuotraukos gali padėti pakeisti mąstyseną. jos padeda sustabdyti akimirką ir išmokęs sustabdyti laiką galėsi lengviau pagauti tos sekundės jausmus, apie kuriuos galėsi kurti.

4. klausyk savęs

greičiausiai yra toks paros ar savaitės laikas ir vieta, kai jautiesi labiausiai įkvėptas. pasistenk jį atrasti. gal tai rytai kai pasaulis bunda, gal mieguista popietė, gal kurti gali tik savaitgaliais, nes darbo dienomis negali susikaupti, gal geriausi eskizai išeina autobuse, gal sugalvoti tekstą dainai gali tik apsuptas žmonių. kiekvieno tinkamiausios sąlygos skirtingos. pazydžiui, didžiausios ir iš viso kažko vertos idėjos man gimsta tik naktį - nuo vidurnakčio iki penktos ryto, rašyti galiu tik prie savo stalo, bet čia sėdėdama retai kada sugalvoju, ką piešti - tam turiu išeiti į miestą ar gaudyti idėjas mokykloje. žodžiu, svarbu išbandyti kuo daugiau ir suprasti, kokios sąlygos tau palankiausios.

5. stebėk aplinką

aišku, kad kūryba negimsta grynai iš vidaus. tai greičiau jau gimsta iš vidaus santykio su aplinka. primink sau kasdien, kad stebėtum ir klausytum. nors tai atrodo akivaizdus dalykas, kartais gali praleisti pro akis labai daug. kai ėmiau atidžiau stebėti aplinką, dabar kasdien telefono užrašus papildau kokiomis nors nekaltomis, atsitiktinėmis mintimis, kurio vėliau gali tapti kažkuo daugiau (pavyzdžiui, šiandien užsirašiau "bet dugnas yra kažko viršus" ir "tu paskęsi savo gilumoj, o aš paviršium toli nučiuošiu". jie iš paprastų pokalbių, net prikolų, o ne gilių pokalbių apie egzistenciją. kartais net neįsivaizduoji, kiek visko gali pagauti iš aplinkos).

6. įkvėpk save

perskaityk senus savo tekstus, peržiūrėk senus piešinius, perversk senas nuotraukas. peržiūrėk savo seniai taip mėgtą filmą, perskaityk knygą, kuri tau seniau taip patiko, pasiklausyk dainų, kurios prieš porą metų tau labiausiai patiko. gal pavyks prisiminti tuos jausmus, kuriuos jautei išgyvendamas visa tai, gal pavyks išgirsti kažką tarp savo paties eilučių ir šitaip atgaivinsi mintis.

7. gyvenk

jei nesiseka nieko sukurti, nespausk savęs. gal tiesiog per daug susikoncentravai į patį kūrybos procesą ir pamiršai, kad ta kūryba neatsiranda iš niekur. išeik į lauką, neliesk teptukų ir klaviatūros kelias dienas, gal kelias savaites (gal esi tikrai perdegęs nuo didelio noro sukurti kažką gero), eik ir išgyvenk kuo įdomesnes istorijas.


gal kai kurie iš šitų būdų bus mažiau efektyvūs, gal kai kurie visai nepadės, bet manau, kad jei labai nori kurti, bet nesiseka, gali pabandyti pažadinti kažką savyje. man visi šie būdai labai padėjo, o kai atrasiu naujų, pasidalinsiu.

2016/09/12

requiem rugpjūčiui


rugpjūtis baisiai keistas mėnuo keliuose paskutiniuose metuose. jis toks gražus, kai dar šis tas žydi, o daug kas jau ima sirpti, kai dangus toks giedras, o žvaigždės jame tokios ryškios, kad kartą pažvelgęs, ateinančius tris mėnesius neatsikratysi įpročio pakelti galvos į dangų. bet aš nemėgstu rugpjūčio, labai nemėgstu. visas šitas grožis turi vieną vienintelį tikslą – priminti, kad viskas laikina. viskas baigiasi – kaip šita vasara, kaip kita vasara ir kaip vasara po tūkstančio metų. kaip tas lietus prieš porą dienų, kai naktį sėdėjau savo kambary ir mokiausi groti pianinu. tas lietus buvo labai stiprus, dusliai aidėjo, atsimušdamas nuo sienų ir medinių lubų sijų ir pianinas kartu su juo, garsiu prie mano atviro lango, skambėjo taip gražiai. lietus pasibaigė, visai kaip vieną dieną pasibaigs mano gyvenimas ir mano grojamos melodijos ir niekas nieko neprisimins.

tris savaites prasedėjau tamsoje. jaučiuosi kaip migloje. viskas svyruoja, viskas bet kada gali sugriūti. sugriūva, aš apsisuku ir viskas vėl kaip buvę, bet kai sugriūva dar kartą, vis tiek skauda taip pat. didžiąją laiko dalį buvau užsidariusi namie ir neatsigrožėjau, neįsikaliau į galvą to mėlyno vasaros dangaus dienomis, kai nelijo. tiesiog negalėjau išbūti lauke, kur dabar tiek daug chaoso. nesakau, kad viduje chaoso nebuvo. baltos mano kambario sienos pasistengė, kad mano galvoje ūžtų ne mažiau triukšmo, nei ūžia lauke. bet būdama viduje, su tomis nesveikomis mintimis aš sugebėjau pagimdyti idėjų, minčių užuomazgų, kurios, jaučiu, yra tikrai svarbios. ir mokiausi groti – muzika man buvo terapija, vėl iš naujo pamilau tą jausmą, kai pavyksta tinkamai sugroti dainą. tas ėjimas iš proto, jausmas, kad kažkokios juodos rankos smaugia mano kaklą buvo lyg žiauri kaina, kurią turėjau sumokėti už pluoštą popierių, paskubomis pripildytų netyčia užčiuoptomis mintimis, už dar daugiau minčių, kurios dar mano galvoje. ir nors kainavo daug, dabar aš kažką turiu.

absurdiška, kad tamsa sukuria kažką, kas suteikia vilties gintis nuo tos tamsos. pasibaigęs rugpjūtis suteikia vilties laukti kito rugpjūčio. kad ir jis galėtų pasibaigti.

2016/09/05

prasilenkimai



aš matau, kad tu bijai. tau baisu. žmonės puola tave iš aplikui, bet jie nekanda, ne. jie tiesiog būna – „savimi“, būna arogantiški, garsiai kalba ir visada visada išsišiepę. jie sako, kad gyvenimas sunkus, sako, kad niekas nežino, kiek daug jie patyrę.  tu žinai – jie patyrę tiek mažai, bet jiems tai daug.

jie neliečia tavęs – kodėl tada turėtum bijoti? tu jiems netrukdai, jie retai iš viso apie tave pagalvoja. jie gyvena savo didelį gyvenimą ir leidžia tau gyventi savąjį menkajį. kartais užkliūvi už jų atsirišusio bato raištelio ar ore pakibusio nešvankaus retorinio klausimo. tada jie pažiūri į tave ir leidžia suprasti, kad tau derėtų batą užrišti, o klausimo neliesti ir viskas sustoja į vietas. tu grįžti į savo menką gyvenimą, o jie į savo didelį.

tu nelieti jų. namie jautiesi saugiai ir tyla po truputį tampa tavo kompanione. bet ne drauge, tavy dar per daug gyvybės, kad susitapatintum su tyla. čia nėra jų, esi tik tu ir nebėra grėsmės už ko nors užkliūti. nebėra didelių gyvenimų šalia, nebėra santykio, todėl niekas negali pasakyti, koks gyvenimas tavo – didelis ar mažas. ir sakai žmonėms, kad vienai tau gerai, čia tu nebijai, bet nežinau, ar pati tuo tiki. nerimas visada įsigėręs ląstelėse spaudžia – jei ne galvą, tai širdį, jei ne ją, tai gerklę.

jūs neliečiat vienas kito, švelniai prasilenkiat. bet gal tai ir yra baisiausia. ir aš nežinau, rašau tau ar sau.

2016/09/03

viskas paprasta


jums paprasta šnekėti, kad laimė priklauso nuo nusiteikimo, nuo požiūrio. paprasta sakyti, kai jums užtenka naujo lūpdažio rudeniui ar ilgesnio miego tam, kad viskas būtų gerai. kai užtenka, kad atrašytų tas, kuris patinka ar kad mama nerėktų. paprasta, kai paprasti dalykai sukelia paprastus jausmus – paprastą, primityvų džiaugsmą. dieve, kaip aš pasiilgau to jausmo. kai viskas buvo nekomplikuota. kai man užteko saulės iš už debesies krašto, naujos geros knygos ir galimybės išvažiuoti į kelionę. aš pamiršau, koks jausmas nemiegoti visą naktį, nes negali atsitraukti nuo tokios geros knygos, koks jausmas neužmigti, nes labai lauki rytojaus, kai susitiksi su draugais. aš per gerai žinau, koks jausmas iki kruvinų sielos krumplių muštis su savomis mintimis, neužmigti, nes bijai, kad rytoj vėl atsikelsi.

pasiilgau primityvios šešių spalvų paletės – čia džiaugsmas, čia liūdesys, čia baimė... tai tapo priklausomybe, kasdien atrasti po naują spalvą – čia neviltis, sumišusi su pasididžiavimu, čia savigrauža su altruizmu ir pesimizmu... bet kasdien reikia vis didesnės kainos vis didesnei dozei, nes vakar dienos spalva per silpna, ji nebepatenkina.

ką daryti, kai paprastų jausmų nepavyksta taip paprastai paimti ir susikurti, kai nepavyksta paprasčiausiai priversti jų atsirasti? kai dirbtinumas nesuveikia net paprastumui? kai reikia tiek daug, kad patirtum penkias sekundes tyro džiaugsmo?

2016/08/23

grįžk į realų pasaulį


ar nukreiptum akis į šalį, jei suklupčiau vidury gatvės ir pradėčiau rėkti? taip lyg plyštų mano širdis? manau, kad nukreiptum. aš irgi nukreipčiau tavo vietoje. visi mes nukreiptume. jei kas nors paklaustų, kodėl neatsiliepei vakar popiet, ar pasakytum, kad tada sėdėjai psichiatro kabinete, o jis išrašinėjo tau vaistus, kad pagaliau pirmą kartą šį mėnesį naktį miegotum ilgiau, nei dvi valandas? „žiūrėjau filmą, negirdėjau, kai skambinai“ – suveltum ką nors panašaus. juk neįsivaizduoji savęs sakančio „vakar pagalvojau, kad nežinau, dėl ko gyvenu, ir man pasidarė labai baisu“ lygiai taip pat užtikrintai, kaip „vakar pasidariau lazanijos, bet ji neišėjo tokia skani, kokios tikėjausi.“

turim rūšiuoti tai, ką galim parodyti pasauliui, ir ko „nevalia“. yra gražūs dalykai, kuriais galim dalintis su visais – šypsena, džiaugsmas, sėkmė, bet niekas nenori matyti mūsų tamsių pusių. niekas nenori matyti baimių, panikos, juodų minčių, didelių ir per didelių klausimų, nes visa tai yra taip pavojingai arti baisios tiesos. todėl kai ims ašaroti tavo akys, aš tau padėsiu – apsimesiu, kad nieko nemačiau, o tu nenuvilk manęs ir susiimk, nes mieliau klausysiu nerūpestingų pasakojimų apie naujus džinsus, nei kartu su tavim bandysiu atsakyti į atsakymų neturinčius klausimus.

kartais panika mane dusina, aš taip bijau. ima atrodyti, kad gyvenu kažkokiam lėlių namelyje, kur šeimos tobulos, indai visada švarūs, ant drabužių niekada neatsiranda suglamžymų, o visos akys stiklinės ir viduriai tušti. pasijuntu vėl tarp žemės ir dangaus ir nežinau, kuris kurioj pusėj. ar jie visi nenormalūs ar aš nenormali? aš nežinau, kas tikra, nežinau, kas normalu. bet žinau, kad nei vienas nežinom ir kad mes visi nesveiki. o apsimetinėjimas, kad yra kitaip nieko nepakeičia.

dar žinau, kad galėtum nuplauti savo purviną sąžinę, jei neužmerktum akių prieš ženklus - akivaizdžius, spiegiančius tau į veidą – ir pagaliau išstenėtum „ar tau viskas gerai?“ tikrai yra žmogus šalia tavęs, kuris eina iš proto laukdamas, kol kas nors to paklaus.

- grįžk į realų pasaulį.
- nenoriu. geriau nusižudysiu mintyse.

2016/08/19

prisilietimas


garsiai šąla
kraujas tarp
raktikaulių,
sugavęs mano
švelnų prisilietimą.
oda pašiurpus
tyliai surinka
"tik nepaleisk"

2016/08/17

eskizai #3


kartais per vieną dieną užpildau dešimtį ar daugiau puslapių. kartais nepiešiu kelias savaites. bet iš esmės, piešimas man labai padeda atsipalaiduoti. pats veiksmas - ritmingos pieštuko linijos, staigūs kreidelės brūkšniai ar švelnus akvarelės liejimas - yra raminantis, bet čia tik priedas. geriausią jausmą suteikia kažkokią mintį, jausmą, potyrį perteikti ant popieriaus. tada būnu tikra, kad tai pasiliks čia - bent kažkuriam laikui. nurimstu ir baimės pamiršti ar nerealizuoti idėjų lieka mažiau.

kaip su visomis veiklomis, taip ir su piešimu - visada galvoju, kad darau tai per prastai. bet tikriausiai nėra vieno teisingo būdo kažką daryti, todėl turėčiau žiūrėti į tai paprasčiau. tai tik keli eskizai, pabandymai ir turbūt proporcijos ar technika nėra taip svarbu, kaip jausmas, kurį bandžiau archyvuoti.

žodžiu, gal ką nors įkvėps. gal kam nors parodys, kaip piešti nereikia...