2015/12/30

The Grand Budapest Hotel, 2014





trečias mano matytas Wes Andersono filmas. ir kad ir kaip jį mėgsta niekinti lietuvių kritikai, kuo toliau, tuo labiau mane žavi šitas režisierius. vėl pastelinė, simetriškų, centruotų kadrų, ryškių spalvų ir dar ryškesnių fantastinių veikėjų pilna istorija, šį kartą apie viešbučio "Didysis Budapeštas" vadovo ir jį lydinčio pasiuntinuko keblias situacijas.

viskas čia painu, bet labai įdomu ir įtraukia. nors Andersono stilių galima pavadinti šablonišku, šis filmas man labai stipriai skiriasi nuo "Kelyje su Dardžylingu". nors ir vėl kartojasi ironija, šitas filmas išskirtinis savo detalėmis, humoru ir netikėtais siužeto vingiais. čia yra menas.

veikėjų daug ir visi jie labai išskirtiniai, kuriuos atlieka daug žymių ir gerų aktorių. beveik nėra tokių, kurie būtų tik nesvarbūs antro plano veikėjai. kiekvienas turi savą reikšmę veiksmo eigoje ir niekada nežinai, ko tikėtis. kiekviena detalė čia svarbi ir reikia išlaikyti dėmesį. kas žiūrint pirmą kartą atrodo tiesiog keista, žiūrint antrą kartą pasireiškia kaip simbolis - gelės vaiko karste, pasiuntinuko Zero vardo esmė, katė išmesta pro langą (nenoriu spoilinti. tiesiog kiekviena smulkmena nėra be priežasties. viskas turi potekstę ir iškirpus vieną minutę, sugriūtų didelė viso filmo dalis). žiūrėdama mėgavausi tuo.

pagrindinis veikėjas - Gustavas, paslaptingas, elegantiškas ir daugybę pažinčių turintis viešbučio vadovas, turintis sugebėjimą itin gerai ir itin artimai bendrauti su senomis turtingomis poniomis. toks, kuris deklamuoja romantistų eilėraščius, o po minutės riebiai nusikeikia. viena iš jo senų draugių, pastovi viešbučio lankytoja, staiga miršta ir Gustavas, atvykęs į jos laidotuves sužino, kad palikimu gauna neįkainojamą paveikslą. ponios giminaičiai nesiruošia Gustavui nieko duoti ir apkaltina jį žmogžudyste, tada prasideda gaudynės, slapstymaisi ir didelė painiava. net keista, kad vienu filmu galima tiek daug parodyti.

šis filmas ir juokingas, ir liūdnas tuo pačiu. švelni melancholija pinasi su sarkazmu ir veiksmu, kuris, rodos, gali rutuliotis tik vaizduotės sukurtame pasaulyje. čia nereikia logikos. yra ir žiaurių, sadistinių kadrų. viskas kartu - tai meno kūrinys, kuris ir įtraukia, ir pralinksmina, ir nustebina, ir priverčia šiek tiek suglumti. visoje sumaištyje sukasi skirtingi gyvenimai liūdnų ir kažko netekusių, kažkuo nusivylusių, kaip nors sugadintų ar dar sugadinsiamų asmenybių. skaudančių širdžių gaudynės, kur žmogus tenori artumo ir supratimo, nes iš tiesų tėra silpnas padaras, kad ir po kokiomis manieromis ir pažintimis besislėptų.

kostiumai, dekoracijos, interjerai, kraštovaizdis, frazės, detalės ir tas išskirtinis Andersono stiliaus filmavimo būdas, kai kadrai simetriški ir objektai išdėstyti centruotai.

tikrai įtraukiu į mėgstamiausių sąrašą.





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą