2015/12/28

nihilizmas


iš tumblr



"nobody exists on purpose, nobody belongs anywhere, everybody's gonna die. come watch TV."
- Morty Smith

filosofija man dažnai atrodo pilstymas iš tuščo į kiaurą, svaidymasis dideliais žodžiais tol, kol pats pasiklysti tarp jų. bet iš esmės, kartais pasigilinti į tokius dalykus įdomu. kol nesusipainioji.

nežinau, ar esu pakankamai brandi, ar žinau pakankamai, kad šnekėčiau apie filosofiją ir nesupainiočiau skaitytojo dar labiau. bet man nerūpi, todėl noriu pašnekėti apie tai, kam labai prijaučiu - nihilizmą.

visatoje nėra prasmės. joks gyvenimas neturi jokios prasmės ar reikšmės. nėra tokio dalyko kaip vienintelė tiesa ar moralė ir tiesa ir moralės normos gali būti suvokiamos skirtingai, nes ir tiesa, ir moralė yra žmogaus sukurtos savokos. bet kokia tariama reikšmė ar prasmė tėra reikšminga žmogaus požiūriu. viskas yra beprasmiška. likimo nėra. pasaulis sukasi nepriklausomai nuo to, ar egzistuojam. mes ateinam ir išeinam, ir niekas nepasikeičia, net jei atrodo, kad nuveikėm kažką didingo. mes gimstame ir visas mūsų gyvenimas yra ėjimas mirties link. mūsų egzistenciją nulėmė klaida. visiškas atsitiktinumas. mes - visatos netyčiukai, nieko jai nereiškiantys ir niekaip neįtakojantys jos egzistencijos. bet kokia įsivaizduojama prasmė - tai priemonė bandant atitraukti save nuo minties apie mirtį.

o dabar galima atsikvėpti. visa tai skamba bjauriai ir gąsdinančiai iš pirmo žvilgsnio. kai pamąstai logiškai, visa tai - tiesa. bet kokią prasmę ar tiesą susikuria pats žmogus, o visatai tai vis vien.

bet nėra viskas taip blogai. viskas priklauso nuo požiūrio. jokia kita idėja nedaro manęs laimingesnės kaip kad idėja, kad gyvenimas neturi prasmės. niekas neverčia manęs jaustis tokia laisva, kaip šita mintis. nes žinodama, kad nėra reikšmės, nėra to Didžiojo Tikslo, kurį turiu pasiekti, aš esu laisva nuo bet kokių įsipareigojimų. aš nieko nenuvilsiu - nei artimųjų, nei savęs, nei kokio nors dievo. kad ir ką aš daryčiau, vis tiek mirsiu. nebelieka smaugiančios baimės, kad nepaliksiu nieko po savęs, nes nepaliksiu. net jei atrodys, kad palieku - tai iliuzija.

kai šitai suvoki, kai garsiai įvardiji ir kelis kartus sau pakartoji, kol galiausiai įsisavini - gyvenimas neturi prasmės - viskas nušvinta. nesi niekam įsipareigojęs. ir kad ir koks šitas reikalas atrodytų sunkus ir juodas, geriau pagalvojus, jis išlaisvina. vieną dieną mirsim, o iki tol galim mėgautis gyvenimu. išspausti iš kiekvienos sekundės geriausia, nes neturim, ko prarasti. gyventi jaučiantis gerai ir užtikrinti, kad žmonės aplinkui yra laimingi.

paika kalbėti dideliais žodžiais ir jaučiuosi kaip dvylikametė, bet vadovaujantis nihilizmo filosofija, gyvenimo prasmė ta, kad jis neturi prasmės. galim bandyti patys suteikti jam prasmę, bet vėlgi - ta prasmė bus beprasmiška.

nihilistai dažnai įsivaizduojami kaip viskam abejingi ir laiką stumiantys žmonės. turbūt, ne be reikalo. lengva įsisukti į "nieko nedarysiu, nes tai vis tiek neturi prasmės" verpetą. bet neįsivaizduoju, kam tai gali teikti malonumą, kas gali būti laimingas vadovaudamasis tokia filosofija. kiekvienas pasirenka sau tinkančią srovę ir pritaiko tą filosofiją praktiškai ir aš renkuosi nihilizmą pritaikyti kaip idėją, kuri leidžia man daryti ir patirti kuo daugiau, veikti tai, kas teikia džiaugsmą ir išbandyti kuo daugiau, nieko nebijoti ir viskam sakyti taip, nes vis tiek neturiu, ko prarasti.

daug modernių meno srovių yra nihilistinio pagrindo. yra žmonių teigiančių, kad visas modernistinis ir postmodernistinis menas yra nihilistinis, nes netarnauja dievui. daug žmonių vadovaujasi nihilizmu, patys to nesuprasdami ir neprivalėdami to įvardyti. viskas čia yra logiška. yra žmonių, kuriuos neva liūdina tai, koks nihilistiškas pasaulis darosi, bet manau, kad viskas reliatyvu. mane, kaip ir daugelį, mintis apie nereikšmingumą tik išlaisvina ir nebeverčia niekam tarnauti. laisvų žmonių visuomenė - laimingų žmonių visuomenė. "Viskas, kas laukia vaivorykštės pabaigoje - šūdai. Ir tai verčia mane jaustis tokiu laisvu." (filmas "Kelyje").

per daug gilinantis į tokią filosofiją tikrai gali užgriūti baisi depresiją. todėl ir paliečiam čia tik patį vandens paviršių. mintis, kad nieko nereiški, kad esi tik statistinė būtybė gąsdina. manau, tam žmonėms ir reikia dievo. reikia religijos, kad įtikintų, kad po mirties laukia rojus ar geresnis gyvenimas, jei dabar viską atliksi tinkamai. aš ateistė. ir manau, kad tokios mintys yra melas sau. Frydrichas Nyčė, garsiausias nihilizmo filosofas, sakė "Dievas yra miręs" (šis sakinys neturi būti suvokiamas kaip teiginys, kad dievas egzistavo, o tada numirė. šis sakinys teigia, kad religija yra žmonių kūrinys ir jokio dievo nėra). žmogui reikia tikėti kažkuo, kad nebūtų taip baisu, ir jei jam lengviau meluojant sau, aš nieko prieš. šiaip ar taip, vienos tiesos nėra.

nihilizmas - plati srovė ir turi daug atšakų. viskas baisiai sudėtinga, bet esmė aiški. o jos pritaikymas praktiškai - kiekvieno asmeninis reikalas. galima čia rasti daug trūkumų - jei nihilizmas teigia, kad nėra vienos tiesos, tai kaip tai gali būti tiesa? daug kas ginčytina, daugelis gali nesutikti ir daugelis pykti už religijų paniekinimą. bet manau, kad kiekvienas renkasi savo idėjas, kuriomis vadovaujasi. aš vadovaujuosi beprasmiškumo idėja. jei mirsiu, tai bent būsiu nugyvenusi gyvenimą taip, kad nieko nesigailėčiau. nes neturiu jokių įsipareigojimų, neturiu reikšmės, kurią turėčiau pasiekti.


iš tumblr

2 komentarai:

  1. ehh, kaip aš buvau pasiilgus tavo minčių. atėjau, perskaičiau ką pramiegojus ir užkliuvau ties šitu. tu ir tavo filosofija. esi kažkas nerealaus, kas kart mane stebini. neturiu žodžių tau apibūdint. patiko. labai patiko.

    AtsakytiPanaikinti