2015/12/12

mes raganų proanūkės




"We are the grand daughters of all the witches you were never able to burn."

"Bet jau jų charakteris...". "Nepavydžiu jų auklėtojai...". "Nežinau, gal jos tiesiog labiau gilios nei kiti...". "Aš ir matau, kad tau nepaaiškinsi, kaip gyvent."."Man tikrai nieko keisto, kad tavo zodiako ženklas įrašytas prie pačių bjauriausių."

"Well-behaved women seldom make history" (L. T. Ulrich). sori, mama, kad užaugau banditu. aš ir nenoriu, kad su manim būtų lengva. su tobulais neįdomu. jūs galėsit džiaugtis, kad buvot pavyzdingi piliečiai, neužtraukėt gėdos tėvams ir tėvynei, elgėtės kaip dera ir buvot iš esmės dori žmonės. kažkam juk reikia būti vidutinybėmis. visi jūs - tušti kvailiai, trokštantys utopinės laimės, dėmesio ir greitai paruošiamų jausmų. jūs bijote nepažįstamų ir naujų emocijų. neviltis taip choreografiškai tąso. skausmas poetiškai ir teatrališkai lėtai mėsinėja kūną. po truputį - lėtai nuplėšia nagus, nugremžia odą virtuviniu šepečiu, o pačiai pabaigai pasilieka smegenis. melancholija su ilgesiu sugriebia už plaukų ir švelniai skandina ledinėj vonioj kol apsineši labiau, nei nuo bet kokios žolės ar ratų. džiaugsmas pakelia į spalvotus debesis ir nebežinai, kurioj pusėj žemė. atsipalaidavimas - toks gaivus jausmas, kad atrodo, daugiau niekada gyvenime nebeištrokši. ir kai visa tai junti, jautiesi girtas nuo gyvenimo. bet jūs to nejuntat. esat žemiški kirminai, garbinat konformizmą, materializmą, egoizmą ir tuo pačiu apsimetat individualybėmis. jūsų nuotraukose žmogus turi gražiai šypsotis, jūsų reputacijos negali būti suterštos nė krisleliu dūmo, lašo ar keiksmo, o paklodė negali būti sutepta anksčiau dvidešimt penkerių. prieš save visada turit veidrodį, bet į negražius nežiūrit.

o aš tikiuosi numirti turėdama kuo įrodyti, kad gyvenau.

kažkada pasistačiau supratimą, kaip viskas yra. tada išėjau į žmones ir man į veidą tėškė pats didžiausias įmanomas sumišimas. kaip jūs galit šitaip susitelkti į smulkmenas? negi tikrai nejuntat to? kaip galit ramia širdimi pragyventi visą gyvenimą mąstydami vien apie pinigus ir daiktus? kaip galit teisti kitus, spręsti apie gyvenimus iš išvaizdos, rūpintis kas ką pagalvos ir taip imti į širdį kiekvieną bereikšmį nieką? kaip galit būti tokie susvetimėję ir grubūs? nieko nebesuprantu.

vėl mano moralai. dažnai šlykščiuosi savimi. čia vienas iš tų atvejų. bet bent jau darau tai nuoširdžiai.

aš arogantiška ir pastoviai apsimetu žinanti geriau. aš debilui parodysiu, kad jis debilas. jei tavęs nemėgstu, leisiu tau suprasti. jei aiškinsi man, kaip rengtis, pasakysiu, ką galvoju, net jei esi mokyklos direktorius (tru stori). bet tuo pačiu apsisukusi kalbėsiu apie žmonių grubumą ir egoizmą. gal dėl to, kad tai man atrodo dirbtiniai jausmai, o pati viską darau nuoširdžiai ir juk dėl jausmų niekada neturi jaustis kaltas.

tiesiog jūs tiek daug nesuprantat. bėgat savo rateliuose, isterikuojat, verkiat, juokiatės taip, kad net baugu, ir vėl isterijos pilni dar greičiau bėgat. ir niekur nenubėgat. matot tik savo surudijusio ratelio virbus. aš sustojau jau seniai ir dabar matau viską aplink, ir žinau, kad nieko nežinau.

1 komentaras: