2015/11/05

Melancholija

ant suolelio sėdėjo mergina. akis nuleidusi bato galu trynė murziną medžio lapą į pilką grindinį. jai už nugaros po ryškiai apelsininius lapus braidžiojo Melancholija. mergina juto ją už savęs, bet nekreipė dėmesio. tiesą sakant, jausdavo ją visada ir jau priprato.

Melancholija buvo padaras žmogaus pavidalu, bet visai ne žmogus. jos oda buvo mėlyna, mėlynesnė už Yves Klein mėlyną ir žvilgėjo lyg šilkas, bet prisilietus kūną nukrėsdavo šiurpuliai, nes oda buvo šiurkšti kaip katės liežuvis. plaukai lengvučiai ir gaudantys saulės spindulius, bet tie, kurie atsispindėdavo nuo žvilgančių plaukų ir pasiekdavo žmogų, buvo dygūs ir skaudžiai šaldė. mergina nežinojo, kokios spalvos Melancholijos akys, niekas nežinojo. Melancholija visada būdavo užsimerkusi, kartais svajingai, kartais piktai susiraukusi, dažniausiai akys būdavo užmerktos mąsliai.

vėjas buvo švelnus. per švelnus lapkričiui. mergina labai stipriai užsimanė apelsinų sulčių.

Melancholija tyliai prisiartino prie merginos iš nugaros. ši nieko nepajuto. Melancholija ilgu kaulėtu mėlynu pirštu švelniai perbraukė per merginos viršugalvį, piršto galiuku nuvedė prie smilkinio, vos juntamai bakstelėjo į skruostikaulio įdubimą.

- Žinau, kad tu čia, - tarė mergina.

ji svajingai pažvelgė į tolį ir staiga jai širdį suspaudė ilgesys. ji pasiilgo visko, ko niekada nematė, neturėjo ir nebuvo sutikusi. ji pasiilgo ilgų karštų naktų Meksikos miestų lūšnynuose. pasiilgo džiaugsmingo nuovargio po ilgos kelionės mašina. pasiilgo mylimo nuo šypsenos prisimerkusių akių. pasiilgo svaiginančio oro gurkšnio po ilgo bėgimo nuo to, kas vijosi. pasiilgo vietų, apie kurias net nežino ir žmonių, kurių niekada nematė.

merginos plaukai pražydo. kiekvienas centimetras, prie kurio buvo prisilietusi Melancholija sužibo žibutėmis. melsvos gėlių galvutės trapiai kilo į viršų. ties viršugalviu, ties smilkiniu, ties skruostikaulio įdubimu.

mergina prisiminė draugo akis. jose galima rasti Meksikos karštį. rytinės kavos puodelis. jis pilnas džiaugsmingo nuovargio. susiliejusios miesto šviesos grįžtant autobusu namo. jos kartais panašios į jaukias prisimerkusias akis. oro gukšnis po penkių minučių begarsio juoko svaigina.

- Tu man kaip sena draugė, - mergina kreipėsi į Melancholiją.

Melancholija plačiai išsišiepė parodydama oranžinius dantis. ore pasklido gaivus apelsinų kvapas.

2 komentarai:

  1. Perskaičiusi apie žibutes šyptelėjau - Ivanauskaitė!..
    Tavo įrašai visada nuteikia taip... įdomiai. Savitai. Jaukiai. Nuostabu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. parašiau, o paskui supratau, kad ir man Ivanauskaitę primena :). ačiū, šilti žodžiai.

      Panaikinti