2015/11/21

man tiesiog patiko šitie žodžiai


"sadness gives depth. happiness gives height. sadness gives roots. happiness gives branches. happiness is like a tree going into the sky, and sadness is like the roots going down into the womb of the earth. both are needed, and the higher a tree goes, the deeper it goes simultaneously. the bigger the tree, the bigger will be its roots. in fact, it is always in proportion. that's its balance."

- Osho


tiek daug tiesos tame. kuo giliau moki džiaugtis, tuo giliau moki liūdėti. nes emocijos, nesvarbu, kokios, skirtingų žmonių jaučiamos nevienodai. vieni moka jausti geriau, kiti tiesiog per daug paviršutiniški, per daug susirūpinę kasdieniu šlamštu.

aišku, kad kuo gilesnis liūdesys, tuo labiau jis slegia. bet tuo pačiu manau, kad iš didžio liūdesio gali gimti ir gražūs dalykai. ir šneku ne apie Salomėjos Nėries stiliaus virkavimus.

šiaip ar taip, nepamenu nė vieno iki galo malonaus lapkričio. šiais metais jis ypatingai malonus, lyginant su ankstesniais, bet vist tiek ne iki galo. Lietuvos oras šlykštus. matant visiškai pilką dangų, visiškai pilką aplinką ir visiškai pilkus veidus sunku neįsileisti to liūdesio.

sunku nesitikėti, kad įsileidus, savęs mėsinėjimas netaps būdu pasilinksminti.

2015/11/16

abejingumas mums neegzistuoja



taurė gali būti tik pilna arba tik tuščia. jei išgersi pusę, likusią pabaigsiu aš.

vakar vakare užmigau su Bukovskiu. jis vienintelis su manim ir temiega. eilinį kartą many virė gyvenimas ir eilinį kartą jis buvo toks išskirtinai neeilinis. jis neprognozuojamas žvėris. ir vakar jis mane dusino - vien dėl smagumo, jau seniai bebuvo taip daręs.

- tu tik slepi baimę po ta energija.
- puiku, kad tu geriau žinai.
- visi desperatiškai ieško priemonių pabėgt nuo savęs. kitaip patys save suėstų.
- aš nebėgu nuo savęs, mes bėgam kartu.
- kai vieną dieną nebeturėsi, ką veikti, kai nebebus, ką paimt į rankas, kuo užsiimt, tu būsi priversta likt su savim. ir tada suprasi, koks pasaulis supuvęs ir baisus, kokio mėšlo jis pilnas. užgrauši save prisiminimais, ką turėjai padaryti kitaip. kaltė tave suvirškins.
- kai nebeturėsiu, ką veikt, galėsiu ramiai numirti.

tai buvo vakaras, kai sekundei turėjau likti su savimi.

pameni, kai kažkada nustūmei mane nuo dviračio ir aš taip nusibrozdinau koją, kad, atrodė, tai buvo pats baisiausias skausmas, kurį man teko patirti? aš irgi ne. ir neprisimenu, kad būtum atsiprašęs. skaudėjo žiauriai.

- man nepatinka pirkti maistą maximoj. man nepatinka susitikinėti su tetomis, dėdėmis ir pasikėlusiomis pusseserėmis. man nepatinka klausytis apie mokesčių reformas.
- nes tada esi priversta būti mirtingąja, kaip visi žmonės. nepatinka, kai vietoj to, kad reikštum savo intelektą, turi galvoti, ar užteks dviejų litrų pieno, ar ne?
- nekenčiu tavęs.
- myli mane. nes sakau tau tiesą.

nervinausi. grąžiau rankas. nervinausi taip, kad tirtėjo kiekviena ląstelė. o, seniai taip bebuvo... pasiilgau. sadomazochizmas skamba taip poetiškai.

kažkada, kai šokinėjom ant tos kraštutinės ribos, pasakojai, kad gali matyti vien juoda ir balta. bet tada tos spalvos susisluoksniuoja ir pagimdo visas kitas spalvas. kol iki galo neišjausi juodos ir iki galo neišjausi baltos, apie geltoną gali nesvajoti.

jei kada nenorėsi, kad labai skaudėtų, likutį skausmo iškęsiu aš. kad juoda būtų iki galo. mainais už tai, kad išgyvensi džiaugsmą, kurio nesugebėsiu pakelti aš. kad balta būtų iki galo.

2015/11/05

Melancholija

ant suolelio sėdėjo mergina. akis nuleidusi bato galu trynė murziną medžio lapą į pilką grindinį. jai už nugaros po ryškiai apelsininius lapus braidžiojo Melancholija. mergina juto ją už savęs, bet nekreipė dėmesio. tiesą sakant, jausdavo ją visada ir jau priprato.

Melancholija buvo padaras žmogaus pavidalu, bet visai ne žmogus. jos oda buvo mėlyna, mėlynesnė už Yves Klein mėlyną ir žvilgėjo lyg šilkas, bet prisilietus kūną nukrėsdavo šiurpuliai, nes oda buvo šiurkšti kaip katės liežuvis. plaukai lengvučiai ir gaudantys saulės spindulius, bet tie, kurie atsispindėdavo nuo žvilgančių plaukų ir pasiekdavo žmogų, buvo dygūs ir skaudžiai šaldė. mergina nežinojo, kokios spalvos Melancholijos akys, niekas nežinojo. Melancholija visada būdavo užsimerkusi, kartais svajingai, kartais piktai susiraukusi, dažniausiai akys būdavo užmerktos mąsliai.

vėjas buvo švelnus. per švelnus lapkričiui. mergina labai stipriai užsimanė apelsinų sulčių.

Melancholija tyliai prisiartino prie merginos iš nugaros. ši nieko nepajuto. Melancholija ilgu kaulėtu mėlynu pirštu švelniai perbraukė per merginos viršugalvį, piršto galiuku nuvedė prie smilkinio, vos juntamai bakstelėjo į skruostikaulio įdubimą.

- Žinau, kad tu čia, - tarė mergina.

ji svajingai pažvelgė į tolį ir staiga jai širdį suspaudė ilgesys. ji pasiilgo visko, ko niekada nematė, neturėjo ir nebuvo sutikusi. ji pasiilgo ilgų karštų naktų Meksikos miestų lūšnynuose. pasiilgo džiaugsmingo nuovargio po ilgos kelionės mašina. pasiilgo mylimo nuo šypsenos prisimerkusių akių. pasiilgo svaiginančio oro gurkšnio po ilgo bėgimo nuo to, kas vijosi. pasiilgo vietų, apie kurias net nežino ir žmonių, kurių niekada nematė.

merginos plaukai pražydo. kiekvienas centimetras, prie kurio buvo prisilietusi Melancholija sužibo žibutėmis. melsvos gėlių galvutės trapiai kilo į viršų. ties viršugalviu, ties smilkiniu, ties skruostikaulio įdubimu.

mergina prisiminė draugo akis. jose galima rasti Meksikos karštį. rytinės kavos puodelis. jis pilnas džiaugsmingo nuovargio. susiliejusios miesto šviesos grįžtant autobusu namo. jos kartais panašios į jaukias prisimerkusias akis. oro gukšnis po penkių minučių begarsio juoko svaigina.

- Tu man kaip sena draugė, - mergina kreipėsi į Melancholiją.

Melancholija plačiai išsišiepė parodydama oranžinius dantis. ore pasklido gaivus apelsinų kvapas.