2015/10/20

ūsų tampymas

aš jau dabar žinau, kad rimtos mūsų dabartinės paslaptys vėliau atrodys tokios menkos. kaip tos paslaptys, kai maži būdami suvalgydavom daugiau saldainių, nei leido mama ir nieko nesakydavom, kai išleisdavom visus pinigus ledams vasarą (nors, ko daugiau ir reikia) ar kai sudaužydavom kokį lempos gaubtą ir apsimesdavom, kad ne mes. gal tai buvo tie pirmi kartai, kai padarėm kažką, ko negalima, kai nutylėjom ir slėpėm didelę savo paslaptį. ir mes jautėmės tokie nuostabiai blogi.

dabar mes slepiam daugiau. kai nieko neįprasta pasidaro gauti taurę vyno iš mamos, mes randam naujų būdų kaip nusidėti, randam naujų dalykų, dėl kurių neatgailaujam, nors turėtumėm. nes mes norim lakstyti kraštutinumais ir šokinėti ant tų ribų - peržengsiu ar ne?

mes ir dabar žinom, kad čia žaidimai. dalykai, kurių reikšmė per laiką nudulės, erzinimas, kuris neturi reikšmės. gal tiesiog esam per daug mylimi.

mums jūs neįrodysit, kas teisinga. netikėsim nei vienu žodžiu, nesvarbu, kaip besistengsit. tiesą mes rasim patys, kad ir kiek kartų veidą teks murkdyti purve.

kai turėsiu mašiną, naktų namie neleisiu. leisiu buferiui ryti baltą liniją, o žibintams vaiduokliškai nušviesti kiekvieną nelygumą kelyje. ryte grįšiu lyg niekur nieko. o gal negrįšiu.

galbūt tas lėkimas visur ir visada, norėjimas paragauti visko prarys vienu gurkšniu, pražudys staiga ir skaudžiai, bet, dieve, tai bus toks gyvybingas būdas mirti.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą