2015/10/11

šiandien sutiksi save



7:28 suskambėjo žadintuvas. telefono ekranas švietė žodžiais "šiandien susitiksi save". aitrus skambėjimo tonas erzino.

antklodė, susivėlusi užvalkalo dugne, pledas, kurio pusė karojo žemyn nuo lovos krašto. pro užuolaidų plyšį nedrąsiai skverbėsi rausvų ir gelsvų spalvų paletė. šuo markstėsi ir žiovavo daugiau, nei aš. rodėsi, kad matau garuojančią šilumą nuo lovos, kurią nenoriai teko palikti.

ta pati dantų pasta, tas pats šampūno kvapas ir karštis nuo plaukų džiovintuvo. atrodė, kad jaučiu kaip tvinkčioja mano ištinę paakiai ir lūpos, kvėpavau sunkiais atodūsiais. buvo įdomu, kokia mano nuotaika bus šiandien, nes per mieguistumą dar nesugebėjau suprasti, kaip jaučiuosi.

medvilnė, braukianti man per šonkaulius, vėsus odinis diržas netyčia prisilietęs prie stuburo slankstelio. kambarys, jau pilnai pripildytas ryškios rožinės buvo lyg priminimas, kad turiu skubintis. kava, eilinį kartą per neapsižiūrėjimą nuplikiusi gerklę, apdžiūvusios duonos sumuštiniai.

budau. pro langą oras atrodė gražesnis. dabar, būnant lauke, tas rausvumas badė. kaip chameleonas įraudau ir aš. kodėl nepasiėmiau pirštinių...

35 centai už bilietėlį. taip, pusė kainos. ačiū.

sėdynė prie lango ir ausinės. šalta ir čia. senamiesčio grindinio plytos, požeminės perėjos, dar miegantis eismas, tuščios gatvės ir ore pakibusi rausva migla. tokios netikros ir plastmasinėmis atrodančios rožės, apvytusios saulėgrąžos, pardavinėjamos močiutės, tie patys Laisvės alėjos benamiai, šiugždantys lapai. supynės. ir tu.

nepasisveikinom, ir nereikėjo. jau pripratau, kad kasdien atrodai skirtingai ir leidau savo vaizduotei kurti tave visokią ir įvairiausią, bet vis tiek nei vienas iš vaizdinių nė iš tolo nepriminė to vaizdo, kurį pamačiau. nebūčiau pažinusi, net neįtarčiau, jei nežinočiau, kad tu - tai aš.

sėdėjom ir supomės, o aš negalėjau atitraukti akių nuo tavęs. iš tavo judesių mačiau, kad nuo mūsų praėjusio susitikimo jau spėjai susipažinti su kažkuo. aplankei kažką. išmokai kažką naujo. nuveikei kažką, kuo didžiuojiesi. iš to, kaip laksto tavo akys matau, kad turi naujų idėjų ir nuveiksi dar daug daugiau.

bet rankose tie patys randai, tie patys skaudantys raumenys, kojos jaukiai virpančios nuo nuovargio, įsitempęs kaklas, vos melsvi paakiai nuo galvą ūžiančių, bet jau visai neberūpiamų barnių, ta pati laisva laikysena ir atsipalaidavę ilgi pirštai, gulintys ant tų pačių juodų kelnių.

man visai patinka, kad nustojai klausyti Nirvanos. bet rengtis juodai gali ir toliau. nors, neaiškinsiu, jau nebepažįstu tavęs. ir gerai. nepastovume randu namus.

vėjas vis stiprėjo, nors įdienojant kaip tik turėtų būtų priešingai. rausvumas dingo, bet šaltis - ne. dangų tai užklodavo debesys, tai nuliedavo saulės spinduliai. supomės ir tyliai girgždančios supynės mane ramino, bet aiškiai jutau iš tavo pusęs augantį nerimą. jis nebuvo tas negeras nerimas, tiesiog tu ir vėl negalėjai ramiai nusėdėti. per ilgai laiko čia praleidai, nors ir praėjo tik koks pusvalandis. jau norėjai eiti, pamatyti kažką, apie niekaip negalėjau išskaityti iš tavo judesių, nuveikti kažką, apie ką dar nežinau. galiausiai tavo džiaugsmingas nerimas paėmė viršų, atsikėlei ir nenustodama stebėti visko aplinkui išėjai.

išėjau ir aš, likau tavo mintyse, kaip dalis dėlionės, dėliojamos diena iš dienos. padaviau ranką vakar dienos sau, kuri laikė už rankos užvakar dienos save, o mano antroji ranka laukė rytojaus savęs.

rytoj aš vėl sutiksiu save, bet viskas bus kitaip. atsikelsiu 10:24 ir pro langą skverbsis mėlis. o gal jau bus prašvitę iki galo. gal tą rytą galvos neplausiu ir pusryčiams gersiu arbatą. nors, ką aš čia šneku, mano vaizdiniai niekada nepasiteisina. tikriausiai būsiu ne namie, gal naktį bus karšta ir mano paakiai visai neištins. gal visai šią naktį nemiegosiu. rytoj aš vėl sutiksiu save, bet jau tai nebebūsiu ta pati aš.


"please just don't stop changing"

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą