2015/10/04

man patinka vaikščioti po miestą

man patinka nepažinoti.

praėjau žmones mieste, kurie atrodė tokie įdomūs. pagyvenęs dėdė, panašus į Ginsbergą, keista mergaitė spuoguotu veidu, moteris, su džinsais einanti į teatrą. ne, tie visi hipsteriai studentai manęs nedomino, jie tokie dirbtiniai. bet tie iš tikrųjų įdomūs žmonės, jie visi turėjo, ką pasakyti, ką papasakoti. jau vien jų akys, išraiškos, nulietos šypsena ar perkreiptos rūpesčio pasakė daug.

dalies sekundės akių kontaktas, netyčinis rankų susilietimas stovint prigrūstame autobuse, po kurio abu iš karto atsišliejom vienas nuo kito, kvepalų gūsis kai žmogus sparčiai praėjo pro šalį. tas laikinas ryšys, plona gija užsimezgęs trumpai akimirkai ir tuojau pat dingęs - jis neįpareigojo kaip įprastas bendravimas. tai irgi bendravimas, bet visai kita forma, neturintis jokių bendrų priežasčių ar padarinių. iš skirtingų pusių atėję mes susidurėm ir toliau nuėjom skirtingais keliais, sekundei pagalvoję vienas apie kitą, o gal net nieko nepastebėję. ir gal taip įdomiau - nepažinoti - tada apčiuopi laikinumą.

žmonės mane domina. jų laikysena, gestai, kalba, reakcijos į įvairius dalykus, emocijų išraiška - jie visi skirtingi ir dažnai patys nejaučia, kokie unikalūs.

turbūt ne kartą mane prigavo tyrinėjančią svetimo rankų venas, blakstienų ilgį, lūpas, kai jos šneka ir žinau, kad pati jausčiausi nejaukiai jų vietoje, bet tuo metu jie man būna visai ne svetimi. lyg narpliočiau suktas paslaptis, susipynusias tarp tų blakstienų, užsiklojusias tomis venomis, pasislėpusias už tų lūpų. ir kai jau atrodo, kad tuoj tuoj visos paslaptys išaiškės, privažiuojam galutinę stotelę, ateina tas posūkis, kuriame man reikia į kairę, o kitam į dešinę.

rytoj turbūt vėl važiuosiu į miestą.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą