2015/10/30

kas neleidžia užmigti


vidų taip drasko, kad tik sėdėdama tiesi kaip styga ir susitelkusi į kokį nieką kaip sniego rutulys iš Dominikos Respublikos galiu kelioms minutėm neleisti besimalančiai sielai perleisti traukulingus, nervingus, nenatūralius virpesius į galūnes.

aš nenumaldomai, nesutramdomai, beprotiškai trokštu, ne, aš geidžiu nieko nepasakyti ir išeiti tiesiog pro duris. pasiimt mašiną ir leistis į naktį. į miestą, o gal ne, koks skirtumas - vis vien viskas sulaukėję. sekti baltus brūkšnius, leisti šešėliams kristi ant veido važiuojant po gelsvais žibintais. gal nupiešti ką nors ant kokios valdiškos sienos. kokį lytinį organą, nes šiandien aš ne įkvepėjos vaidmeny, o debilo paauglio, kuriam trūksta dėmesio, užmirškim faktą, kad iš tiesų dabar aš mažiausiai jo noriu. ko noriu? turbūt, užmaršties. šiandien noriu pamiršti.

anksčiau užtekdavo nueit į dušą arba pasileist muziką. dabar nė iš tolo - mano demonai lengvai šitas banalybes perprato ir ėmė draskytis dar stipriau. nežinau, kaip tvarkysiuos su jais, jei artimu metu nepasiųsiu ko nors nuoširdžiai na**ui, neprisidirbsiu taip, kad gaučiau daug moralų iš visų, kas netingi (smagu, kai kiti žino už tave geriau kaip tau gyventi. tik klausykis išminties ir mokykis.), nenusigersiu, neapsirūkysiu ar nepadarysiu dar kokios nesąmonės.

pamiršti ką? tai, kas sutrukdė mano ramybę, kas neleidžia ramiai gyvent. žinau, kad užmiršti paprasčiausia, bet ir tai nėra lengva. tiesiog žinau, kad gilindamasi nieko nepasieksiu. manęs nedomina kas teisus, kas ne, kas ką pasakė, ko ne, ką padarė. po velnių, kalbų daugiau, nei tikrų jausmų. aš tiesiog nuovargio kupina prašau: nustokit apsimetinėt kažkuo, tikėtis, kaip viskas susitvarkys ir atidėti viską ateičiai. išspręskit savo suknistas aštuonių metų senumo problemas ir gyvenkit toliau. pykina mane nuo "nepakarsiu, bet ir nepaleisiu" žaidimo.

kančią laistyti lengva. labai teatrališka ir įspūdinga gilinti savo kančias ir draskyti sau vidurius, verčiant kitus tavęs gailėtis. bet šitas kelias lengviausias ir manęs juo neapmausit. kodėl būtina gyventi taip sudėtingai? kodėl aš turiu jaustis kalta, kad noriu gyventi paprastai? kančias išrauti, problemas išspręsti ir nesigilinti į tai, kas neturi prasmės. bet vietoj to, kad manęs paklausytų, jie laiko mane sukčiaujančia. kad gyvenu per lengvai.

1 komentaras: