2015/10/30

kas neleidžia užmigti


vidų taip drasko, kad tik sėdėdama tiesi kaip styga ir susitelkusi į kokį nieką kaip sniego rutulys iš Dominikos Respublikos galiu kelioms minutėm neleisti besimalančiai sielai perleisti traukulingus, nervingus, nenatūralius virpesius į galūnes.

aš nenumaldomai, nesutramdomai, beprotiškai trokštu, ne, aš geidžiu nieko nepasakyti ir išeiti tiesiog pro duris. pasiimt mašiną ir leistis į naktį. į miestą, o gal ne, koks skirtumas - vis vien viskas sulaukėję. sekti baltus brūkšnius, leisti šešėliams kristi ant veido važiuojant po gelsvais žibintais. gal nupiešti ką nors ant kokios valdiškos sienos. kokį lytinį organą, nes šiandien aš ne įkvepėjos vaidmeny, o debilo paauglio, kuriam trūksta dėmesio, užmirškim faktą, kad iš tiesų dabar aš mažiausiai jo noriu. ko noriu? turbūt, užmaršties. šiandien noriu pamiršti.

anksčiau užtekdavo nueit į dušą arba pasileist muziką. dabar nė iš tolo - mano demonai lengvai šitas banalybes perprato ir ėmė draskytis dar stipriau. nežinau, kaip tvarkysiuos su jais, jei artimu metu nepasiųsiu ko nors nuoširdžiai na**ui, neprisidirbsiu taip, kad gaučiau daug moralų iš visų, kas netingi (smagu, kai kiti žino už tave geriau kaip tau gyventi. tik klausykis išminties ir mokykis.), nenusigersiu, neapsirūkysiu ar nepadarysiu dar kokios nesąmonės.

pamiršti ką? tai, kas sutrukdė mano ramybę, kas neleidžia ramiai gyvent. žinau, kad užmiršti paprasčiausia, bet ir tai nėra lengva. tiesiog žinau, kad gilindamasi nieko nepasieksiu. manęs nedomina kas teisus, kas ne, kas ką pasakė, ko ne, ką padarė. po velnių, kalbų daugiau, nei tikrų jausmų. aš tiesiog nuovargio kupina prašau: nustokit apsimetinėt kažkuo, tikėtis, kaip viskas susitvarkys ir atidėti viską ateičiai. išspręskit savo suknistas aštuonių metų senumo problemas ir gyvenkit toliau. pykina mane nuo "nepakarsiu, bet ir nepaleisiu" žaidimo.

kančią laistyti lengva. labai teatrališka ir įspūdinga gilinti savo kančias ir draskyti sau vidurius, verčiant kitus tavęs gailėtis. bet šitas kelias lengviausias ir manęs juo neapmausit. kodėl būtina gyventi taip sudėtingai? kodėl aš turiu jaustis kalta, kad noriu gyventi paprastai? kančias išrauti, problemas išspręsti ir nesigilinti į tai, kas neturi prasmės. bet vietoj to, kad manęs paklausytų, jie laiko mane sukčiaujančia. kad gyvenu per lengvai.

2015/10/26

God Help the Girl, 2014



kartais reikia paprastų, lengvų, bet ne bukų filmų. ir kad būtų gražūs kinematografine prasme. nes kartais smegenys per daug išsunktos, kad iš naujo spręstų egzistencinius klausimus po pusantros valandos vaizdų stebėjimo ekrane.

Ieva serga anoreksija ir laiką leidžia psichiatrijos ligoninėje. ji pabėga iš jos tam, kad perduotų savo įrašytą kasetę radijo studijai ir galbūt jai pavyktų tapti muzikante. ji nuvyksta į koncertą ir ten sutinka Džeimsą, kuris supažindina Ievą su Kese. tryse jie ima leisti laiką - groja, dainuoja, kuria savo dainas, rengia iškylas. galiausiai nusprendžia sukurti grupę ir pradeda rengti pasirodymus.

aktoriai gražūs ir įdomūs, jų aktorystė ir visa išvaizda nėra šabloninė ir atsibodusi, kaip dažnai būna. keista, kad Hannah Murray vaidino Kesę, veikėją tokiu pat vardu, kaip ir "Skins" seriale. bet ji man patinka, jos išvaizda ir judesiai atrodo lyg ji visada sapnuotų.

paprastas, bet gražus filmas. pilnas tokių indie pop vibracijų. pasteliniai drabužiai, plaukiojimas kanoja upe, plokštelės ir lėtos svajingos melodijos. filmas toks nuoširdus, paprastas. nereikia jokių gilių moralų ar ypatingų minčių, tiesiog peržiūrėjus norisi gyventi paprasčiau - čia muzika eina iš širdies ir žodžiai šneka apie tai, kas iš tiesų rūpi, čia irgi būna sunku, bet viskas anksčiau ar vėliau išsisprendžia, o jei norisi judėti pirmyn - tenka kažką tam aukoti. gražus filmas.