2015/09/21

kinematografinės vizijos

oras buvo persismelkęs šviesa ir šiluma. tas geltonis buvo apgaulingas, aš tikėjausi, kad išlipsiu iš autobuso ir vėjas taip lups man veidan, kad išpūs visą naivų susižavėjimą tuo geltoniu. šiandien aš mačiau plačiai. šiandiena nebuvo viena iš tų sėdynė-priešais-mane-kokių-trijų-metų-senumo-guma-pensininko-pakaušis-prieky-ausinės-ausyse dienų. aišku, kad ausinės buvo, bet šiandien aš mačiau plačiai. ne muses ant niekada, bent jau iš vidaus, nevalyto lango, o namus toliau, kurie atrodė geltoni, nors puikiai žinau, kad jie pilki. nieko baisaus, aš apsimetinėju dažniau. ten toli už namų debesys buvo tamsesni ir namai atrodė nuo to tik dar ryškesni. gatvė mano akyse praplatėjo, ištyso. ji irgi buvo pilka, bet nuklota geltonio ir iš savo vietos mačiau paviršiaus nelygumus arba man tiesiog taip atrodė, nes šiaip reikėtų akinių, kad tai pamatyčiau. žiūrėdama į gatvę jutau, kad kažkur virš kairės mano ausies ant stiklo ropinėja mažas vabalas. viskas buvo deformuota. o gal aš tiesiog buvau filme, vienoje iš tų juostų, kurių proporcijos 21:9. įsivaizdavau jūrą. ne, ne tą turkišką rojų, iš kurio grįžti ne šviesesnis už velnią. vaizdai susidubliavo. dvi skaidrios juostos sugulė ir mirgėjo viena per kitą. geltonais apsimetantys pilki namai ir asfaltas ir melsvas pajūris. melsvas smėlis, melsva jūra, banguojanti ir putojanti taip, kaip jai ir priklauso - atšiauriai, bet tuo pačiu žavingai, kiek šviesesnės melsvos uolos pakrantėje ir melsvas dangus. melsva ir šiluma, ir suknelė merginos, kurią mačiau tame pajūry besiplaikstančiais plaukais. ji lyg ir ėjo pakrante, bet vaizdas trūkinėjo. mergina šokčiojo, kelio nėjo nuosekliai - lyg kažkas būtų juostą sukarpęs, po truputį nukirpęs ir vėl suklijavęs. vėją irgi girdėjau, tą tikrą pajūrio vėją, kuris nešioja druskos krislus nuo jūros. viskas taip siurrealu. geltona ir melsva ir taip ryšku - ar aš pas Van Gogą? bet jis juk ne siurrealistas, po velnių.

kai išlipau, vėjas man į veidą netėškė. visai vėjo nebuvo.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą