2015/08/15

Jack Kerouac "Dharmos valkatos"


"Gerai pasilinksmino Dzeno Pamišėliai, farų kledarai buvo pernelyg toli, kad mus išgirstų. Tačiau šiose šėlionėse glūdėjo išmintis, patys tuo įsitikinsite, jei kada naktį išeisite pasivaikščioti priemiesčio gatve ir žingsniuodami pro namus abipus, išvysite kiekviename po šviestuvą svetainėje, švytintį auksu, o gilumoje – mėlyną televizoriaus kvadratėlį, visų šeimų dėmesį prikausčiusi turbūt ta pati laida, niekas nesikalba, kiemuose – tyla, ant jūsų loja šunys, nes pėdinat prošal žmogaus kojomis, o ne važiuojate ratais. Suprasite, ką turiu omenyje, kai paaiškės, kad visas pasaulis mąsto vienodai, o Dzeno Pamišėliai – jau seniai virtę dulkėmis, tik ant sunykusių lūpų sustingęs juokas. Tik štai ką pasakysiu, gindamas žiūrinčius televizorius žmones – tuos milijonų milijonus, kurių žvilgsnį prikaustė Viena Akis: jie nedaro nieko blogo, kol sėdi prieš tą Akį. Bet juk ir Džefis nieko nenuskriaudė. Regiu jį po daugelio metų, žingsniuojantį su pilna kuprine priemiesčio gatvėm pro mėlynos televizijos nutviekstus langus, vienišą, jo mintys – vienintelės nepavergtos Didžiojo Jungiklio." 

idėjinė knyga, bet tikriausiai visa Keruako kūryba yra tokia. „Dharmos valkatos“ išleista 1957 metais, yra autobiografinė ir, kaip knygos nugarėlė skelbia, „vienas geriausių ir populiariausių šio rašytojo kūrinių“. dvasinių ieškojimų ir atradimų, nuosmukių ir pakilimų pilnas ir, kas tikrai svarbu, nesumeluotas ir tikras kūrinys.

Rėjus Smitas, pagrindinis knygos veikėjas, kuris įkūnyja patį Keruaką, sutinka Džefį Raiderį (jo prototipas – žymus amerikiečių poetas Gary Snyder), kurio budistinės idėjos ir gyvenimo būdas sužavi Rėjų. Rėjus pats gyvenantis pagal budizmo skelbiamas tiesas tikisi iš Džefio pasisemti naujų minčių ir įgauti patirties, todėl vaikinai kartu kopia į kalnus, skaito poeziją ir klajoja. daugumoje jų išvykų budizmo išmintis susimaišo su Kalifornijos menininkų šauksmais apie tų laikų visuomenės trūkumus, susimaišo su dideliais kiekiais alkoholio, merginų juoku ir baigiasi didele netvarka kokioje nors vieno iš tų menininkų lūšnoje. tačiau juk svarbiausia bandyti ir ieškoti. visos šios klajonės – tai Rėjaus ir Džefio protestas prieš visuomenės supuvimą, prieš jos materializmą ir konformizmą, prieš idiliškai gyvenančius, bet nelaimingus ir plastmasinius Amerikos ir viso pasaulio žmones. Rėjus ir Džefis gyvena klajūnišką, valkatišką gyvenimą, prieglobstį ir ramybę randa gamtoje, aukštuose kalnuose ar gūdžiose giriose, toli nuo laukinių miestų su šaltais ir nelaimingais žmonėmis.

šioje knygoje, kaip ir žymiausioje Keruako knygoje „Kelyje“ aprašomos nenuspėjamos ir nuotykių pilnos kelionės, tačiau „Dharmos valkatose“ jos turi gilesnę dvasinę prasmę. Rėjus ieško dharmos – tiesos. kopimas į kalną, kuris pareikalauja didelės ištvermės, naktinė meditacija vienumoje, įsiklausant į gyvūnų skleidžiamus garsus miške, keli mėnesiai gyvenimo vienui vienam trobelėje ant aukštos ir grėsmingos kalno viršūnės. viskas išmoko kažko naujo, viskas po truputį veda į nušvitimą ir tos tiesos atradimą. ir aprašoma taip nuoširdžiai, be moralizavimo ar kažkokios maištininko arogancijos, kad lengviausiai priverčia patikėti, kad nieko iš įprastai taip trokštamų dalykų kaip pinigai, dideli namai, geri automobiliai, ateities garantijos ar saugi ir šilta senatvė nereikia tol, kol virš galvos turi saulę ir žvaigždėtą dangų. taip trokštu laisvės, o juk priklausomybė nuo daiktų - irgi priklausomybė. daiktai dingsta kaip atsiradę, o juk svarbiausia – vidinis pasaulis, tobulėjimas, augimas, kuris Keruako požiūriu  įmanomas atsiribojus nuo civilizacijos ir viso jos susvetimėjimo.

negaliu nepaminėti kaip nuostabiai čia aprašyta gamta. tikrai skaitydama užsimaniau pasislėpti nuo miesto ūžesio, išeiti į mišką ir atsisėdus po medžiu sėdėti, klausytis miško garsų (gal medituoti) ir niekada nebegrįžti. žmogus begalis prieš gamtą, tik ji, nors ir bežadė, gali išmokyti tikrųjų gyvenimo pamokų. joje, kaip ir visoje visatoje, visoje erdvėje ir tuštumoje įsikūnijęs Buda. šnekant apie jį, šita knyga parodo budizmą realiame gyvenime, o ne teorijoje ar istorijos pamokose, kas yra vieninteliai man lengvai prieinami būdai domėtis budizmu. ir viskas teorijoje atrodo, nors ir įdomu, bet labai painu. painu ir šioje knygoje (pilna keistų ir negirdėtų pavadinimų, kuriuos reikia aiškintis papildomai), bet vis tiek šio tikėjimo tiesos čia pateikiamos aiškiau.


nepasakyčiau, kad ši knyga grynai apie budizmą ar religiją. man tai labiau tyra ir graži knyga apie ieškojimus ir tai, koks svarbus yra vidinis žmogaus pasaulis. ji mane privertė nuoširdžiai abejoti, kurią aš pusę noriu pasirinkti – sotų konformizmą ar budistinę laimę skurde ir svarstyti ar įmanoma rasti kažkokį tarpinį variantą.

"- [...] Aš žudau save, maluosi šituo trantu, lakstau pirmyn atgal iš Ohajo į Los Andželą ir užkalu daugiau, nei tu kada esi turėjęs rankose per visą valkatišką gyvenimą, bet gyvenimu mėgaujiesi tik tu, ir ne vien tai – mėgaujiesi neardamas ir neužkaldamas didelių pinigų. Taigi kas gudresnis – tu ar aš? – O juk Ohajuje jo laukė namai, žmona, duktė, Kalėdų eglutė, du automobiliai, garažas, veja, žoliapjovė, bet jis dėl to nesidžiaugė, mat iš tiesų nebuvo laisvas. Liūdna, bet tiesa."

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą