2015/08/14

ištroškus


koks keistai liūdnas, bet toks gražus jausmas kai po virtinės didelių ir mažų, bet vienodai reikšmingų įvykių viduryje kelionės sekundei užsimerki išsišiepęs kruvinam dangui ir suvoki, kad visa tai tave formuoja lyg minkšto drėgno molio skulptūrą, kad po kiekvieno naujo prisilietimo prie tavęs - naujos minutės - tu jau nebebūsi toks, koks buvai prieš jį. supranti, kad kiekviena smulkmena reikšminga ir kiekviena yra amžiams įsirėžusi į tave, nesvarbu, jei jas vėliau ir pamirši ar jei jos įstrigs atmintyje visam likusiam gyvenimui. nesvarbu, kas tai: braidžiojimas sraunia kalnų upe, stingdančiai šaltas oras prie ledyno, kepinantis karštis ant įkaitusio pajūrio smėlio, klausymas susikaupus ekskursijos po meno galeriją ar beviltiški prikoliukai vidury didmiesčio.

noriu sugerti į save viską, be jokių išimčių.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą