2015/07/07

Jurga Ivanauskaitė "Pakalnučių metai"


"Meilė ne izoliuoja, o sujungia su pasauliu. Visata alsuoja meile, ne, visata - tai meilė, tai absoliuti meilės melodija. O mes tik instrumentai, turintys daugiau ar mažiau galimybių, siauresnį ar platesnį diapazoną. Vis kitaip tą pačią melodiją groja koks lumzdelis, fleita, būgnas, liutnia, vina, smuikas, gitara, vargonai. Taip ir žmonės - kiekvienas myli kitaip. Ir žmonės kaip instrumentai, galintys prasčiau ar tobuliau sugroti absoliučią meilės melodiją. Tikriausiai yra ir tokių, kurie suvokia visą meilės pilnatvę, bet vargu ar jie išlieka gyvi. Ne. Tai - lyg žaibas."

pirma pažintis su Jurga Ivanauskaite buvo maloni. šitas novelių rinkinys man patiko, jis toks išsiskiriantis, anksčiau nebuvau skaičiusi nieko panašaus. ši knyga jos pirmoji, išleista 1985 m.

knyga susideda iš dvylikos novelių, skirtingų savo pasakotojais, veikėjais ir istorijomis, bet panašių stilistika ir, kaip man pasirodė, juos sieja tragizmas. visuose pasakojimuose pilna siurrealistiškų vaizdinių ir reiškinių - čia lankosi Godo, čia laikas sukasi ratu, čia gali girdėti žmonių mintis, iš nežinia kur atsiranda nuogos japonės, naujieji metai neateina ir žmones bado pakalnutės. viskas baigiasi taip pat netikėtai, kaip ir atsiranda. pasakojimai persismelkę švelniu liūdesiu ir skausmu, melancholiją, bet viskas taip skaudžiai gražu, spalvos sodrios, gaivios, yra mistikos, kažkokių paslapčių. ir man daugumos esmę suprasti buvo sunku, jausmas toks, lyg visi skaitantys žinotų kažkokią paslaptį, kažką, ko aš nežinau ir kas padeda jiems sutartinai, be papildomų žodžių suprasti tuos tekstus. o gal man taip tik atrodo. šiaip ar taip, ne moralai svarbiausia, knyga verta dėmesio vien dėl savo išskirtinio stiliaus, o tekstai gali sukelti įvairiausių minčių.

gera knyga, kitokia, neįprasta, savotiška, bet tokia užburiančiai graži, nustebinanti ir gili.

"Mes nekantraujame kiekvieną galvon užklydusią minteliūkštę tučtuojau iškelti dienos švieson, kad išvystų, išgirstų, pasigrožėtų kiti. Jei nėra, kas klauso - užrašyti dienorašty arba dailiame, truputį pageltusiame popieriuje su vandens ženklu, galų gale, pirmoje pasitaikiusioje laikraščio skiautėje. Mes paniškai bijome, kad tie mūsų galvosna iš kažkur atskridę paukščiai išsprūs ir nebeteksime jų visiems laikams. nors, esu tikras, mintys mums niekada nepriklausė, nepriklauso ir nepriklausys! Jų knibžda visata. Mintys skraido spiečiais ir po kelias, sklando po vieną, būna ryškios ir margaspalvės, žydros ir mažytės, juodos raudonai blyksinčiomis akutėmis, pilkos sunkiais kvadratiniais sparnais, o kartais - oranžinės, gaiviai skambančios. Jos tik užlekia mūsų galvosna trumpam poilsiui, nutupia kaip paukščiai ar virpančios plaštakės. Man juokingas išminčių garbinimas, reikia žavėtis mintimi, o ne galva, kurion ji nusileido."

2 komentarai: