2015/07/12

Charles Bukowski "Arklienos kumpis"



"Buvom tokie, kokie buvom, ir nenorėjom būti kitokie. Didžiosios Depresijos vaikai. [...] Manau, daugelis mūsų šeimose nepatyrė meilės, todėl nei meilės, nei gerumo iš niekieno ir nesitikėjom. Atrodėm kaip gamtos išdaigos, bet mūsų akivaizdoj žmonės nedrįsdavo iš mūsų šaipytis. Ištįsom pernelyg greitai, nors širdyje tebebuvom vaikai. Negerbėm vyresniųjų. Buvom tarsi niežų kamuojami tigrai."

ironijos,  pesimizmo, ir nuogo nuoširdumo pilnas autobiografinis, Čarlzo Bukovskio romanas. tai istorija apie Henrį Činaskį, autoriaus alter-ego, pasakojama jo paties asmeniu. Ši knyga – negailestingas pasakojimas apie Didžiosios Depresijos iškankintą, visomis prasmėmis nuskurdusią, melo, pykčio ir agresijos pilną Amerikos visuomenę. Henris gyvena tipinėje amerikietiškoje šeimoje – su buka paklusnia motina ir buku smurtaujančiu tėvu, minimaliomis pajamomis, tarp nelaimingų suaugėlių ir nelaimingų jų vaikų. Henrio vaikystė ir paauglystė pilna smurto, nusivylimo, kompleksavimo, nepasitikėjimo žmonėmis. Henris, kaip ir kiti Depresijos metų vaikai, užaugo su stora, atsparia oda, tvirtas, bet priešingai, nei, rodos, visi aplinkui, jis nebijo įvardyti daiktų tikraisiais jų vardais, nebijo plačiai atsimerkti realybei, nors ji niūri, pilka ir mažai ką žadanti. kol visi bando užspalvinti pilką pasaulį rožine spalva, Henris stoja prieš tą tamsą ir net nesiruošia apsimetinėti, kad ji nėra skaudinanti ir gniuždanti. jam svarbiausia - nuoširdumas.

mane kiek gąsdino tai, kad tai autobiografinis romanas ir visas psichologinis mėšlas iš tikrųjų krito autoriui ant pečių ir formavo jo požiūrį. smurtas iš tėvo, socialinė nelygybė, skurdas, nepatirta nuoširdi meilė ir šiluma. bet žavi tai, kaip jis rado drąsos gyventi savaip, laisvai, nemeluodamas nei sau, nei kitiems, neapsimesdamas tuo, kuo iš tikrųjų nėra ir šioje knygoje perteikdamas, kokie supuvę žmonės gali būti, netgi tie, kurie labai gražiai blizga iš išorės.

"Manęs niekas, absoliučiai niekas nedomino. Žmonės buvo riboti, pilki ir amžinai dėl ko nors pridėję į kelnes. […] Merginos atrodo patraukliai, bet tik iš tolo. Saulė išryškindavo slepiamus po suknelėmis jų kūnus, žaisdavo plaukais. Tačiau vos prie jų prisiartinus ir išgirdus, kas per mintys veržias iš tų dailių burnyčių, tuoj pat kildavo nenumaldomas noras kur nors kalno šlaite išsikasti gilų apkasą ir tūnoti ten su užtaisytu kulkosvaidžiu."

šita knyga neleis per daug įsijausti, neleis džiaugtis tuštybe. Bukovskis išdrasko tobulą šeimą, kurioje vaikai gerai mokosi, mama kepa skanius pyragus, o tėtis dirba nuo aštuonių iki aštuonių. knyga, kurią pavadinčiau tikra. jokio naivumo, plastiko ir rožinės spalvos - to nenuoširdumo, kurio negaliu pakęsti. nors žiūriu į pasaulį optimistiškesnėmis akimis, skaityti buvo tikras pasimėgavimas. ne, žodžiai neplaukia švelniai ir gražiai, jie tėškia į veidą grubiai ir taip realiai. savitas humoro jausmas, sarkazmas ir drąsa spjauti į visas normas ir skelbti savą tiesą, nesvarbu, kas ką sako. Bukovskis yra Bukovskis, jis nėra žinomas už atstovavimą kažkokiai srovei, jis žinomas už buvimą Bukovskiu - prasigėrusiu, su cigarete dantyse, šnekančių visokias gašlybes ir visada pasiruošusiu išrėkti pasauliui savo aštrią nuomonę. arba pasiųsti tą pasaulį velniop.

"Ne, panašu, kad su žmonėm aš niekad nesusigyvensiu. Gal man derėtų tapti vienuoliu? Apsimesčiau, kad tikiu Dievą, gyvenčiau atskiroj celėj, gročiau vargonais ir nuolat plempčiau vyną. Niekas nepistų man proto. Užsidaręs asmeninėj celėj medituočiau mėnesių mėnesius ir joks šiknius man nelįstų į akis. O vyną man galėtų palikti prie durų."

2 komentarai: