2015/05/24

žalios Rūtos akys

kartą mergaitė, vardu Rūta, atmerkė akis šiam pasauliui. staigiai, netikėtai jos skaisčios žalios akys išniro iš po tankių blakstienų užuolaidos. tik prasimerkusi ji skaisčiai nusišypsojo. be žodžių, be paaiškinimų, Rūta pakilo ir žengė pirmą žingsnį mūsų žeme, sulaistyta džiaugsmų, nuoskaudų, ašarų, kraujo, saulės spindulių ir lietaus. basos mažos baltos kojos troško paliesti kiekvieną grunto lopinėlį, nors ir puikiai žinojo, kad tai neįmanoma. mergaitės pėdos, su ryškiomis mėlynomis venomis, peršišviečiančiomis per plonytę odą priminė laibos obels šaknis. trapi ir neliečiama buvo Rūta. ji buvo lyg su sava nematoma aura, neprileidžiančia nieko per arti. neapčiuopiamo fiziškai džiugesio apsupta Rūta buvo stebėtoja, ji sklendė miestų gatvėmis, kalnais ir pievomis kaip neaiškus objektas, tik prisidengęs aplinkinių kasdieniais rūpesčiais, todėl nepastebimas. Rūtai nieko daugiau nereikėjo, nes ji turėjo viską - saulę virš galvos, orą panosėje ir žemę po kojomis. tyliai šypsodamasi ji nagrinėjo aplinką, nors šioji ir buvo jai žiauri. kartą Rūta įlipo į autobusą ir buvo pastumta pikto storo vyro. jos šypsena patapo tik dar platesnė, nes tas vyras jai taip stipriai priminė didelį paršiuką blizgančiomis akimis. kitą kartą Rūtą iš nutriušusios parduotuvės išvedė apsauginiai, pamanę, kad Rūta, apkabinusi mažą liūdintį vaiką nori jį pagrobti. Rūta tik numojo ranka, visiems skaisčiai nusišypsojo, mažąjam berniukui skaisčiausiai, ir nuėjo sau. žmones tai pykdė. mergaitė buvo per daug laiminga, niekas netikėjo, kad iš viso įmanoma taip skaisčiai žvelgti į pasaulį. kad įmanoma taip nuoširdžiai džiaugtis viskuo, be jokių išlygų. jie apsimetė, kad Rūtos nemato, tikėdami, kad galbūt tai sutramdys jos, kaip jiems atrodė, apsimestinį ir dirbtinį džiaugsmą. žmonės iškeldavo galvas dar aukščiau ir sukąsdavo žandikaulius praeidami pro mergaitę. ji tik šypsojosi, toliau šypsojosi, o jos žalios akys neprarasdavo nė trupinėlio spindesio.

šypsojosi, bet kartą paėmusi švystelėjo danguj ir išnyko.

ji buvo žvaigždė, užklidusi į mūsų pasaulį, prašalietė, nevietinė. jai mes tik stotelė ir ji žinojo, kad ne galutinė. ji buvo žvaigždė. jos ugninga ir ryški uodega švytėdama pažėrė blizgučių miglą virš visų miestų gatvių, kalnų ir pievų, virš visų pasaulio kampelių neužmiršdami nei vienos prezidento rezidencijos ar benamių skylės. blizgučiai, vos pastebimi, nedideli, bet tokie unikalūs ir išskirtiniai kaip snaigės leidosi mums į vėjo taršomus plaukus, lindo mums į burnas, užlindo už panagių - nesvarbu, ar nagai tobulai vienodi ir dailiai nulakuoti ar pajuodę nuo skalsios žemės. mažučiai blizgučiai, leidosi ir kūrė po nedidelį stebuklą, po mažą savo blizgią oazę. bet mes nė neatkreipę per daug dėmesio papurtėm plaukus, išsivalėm dantis ir nusikirpom nagus ir toliau vaikščiojom iškėlę galvas.

nes žvaigždžių nebūna, nebūna tyrų šypsenų ir nebūna skaisčių akių. nebūna.

5 komentarai: